Pačios Arkties aplinkybės ginkluoto konflikto veikiausiai nesukels, tačiau kitur kilęs plataus masto karas neišvengiamai apimtų ir šį regioną, interviu BNS sakė Trento universiteto profesorius ir Kanados Šiaurės tyrimų katedros vadovas P. Whitney Lackenbaueris. Vienu svarbiausių Kanados Arkties istorijos ir saugumo ekspertų laikomas mokslininkas pabrėžė, kad NATO sąjungininkės turi bendrais kariniais pajėgumais spausti Rusiją ir neleisti jai pasinaudoti regione atsiveriančiomis galimybėmis.
Baltijos šalių aprūpinimo keliai siejasi su Arktimi
Pasak P. W. Lackenbauerio, anksčiau daug dėmesio buvo skiriama klausimui, ar konkurencija dėl Arkties gali sukelti naują konfliktą. Dabar svarbiau vertinti priešingą scenarijų – kaip kitur prasidėję konfliktai galėtų persikelti į Arktį ir kokį vaidmenį regionas atliktų platesniame kare.
„Nemanau, kad būtent Arkties regiono dinamika savaime paskatins mus įsitraukti į ginkluotą konfliktą“, – sakė jis. Vis dėlto, jeigu karas prasidėtų kitur, Arkties įtraukimo, ypač plataus masto konflikto atveju, išvengti nepavyktų.
Ekspertas tai sieja ir su Baltijos šalių saugumu: daugelis jų bei kai kurių kitų Šiaurės ir Rytų Europos regionų aprūpinimo maršrutų yra susiję su Arktimi. Todėl NATO turi vertinti savo pajėgumus šiaurėje kaip bendros atgrasymo sistemos dalį.
P. W. Lackenbauerio teigimu, sąjungininkių kariniai pajėgumai Arktyje gali būti naudojami spaudimui Rusijai ir neleisti Maskvai pasinaudoti regiono teikiamomis galimybėmis. Kartu negalima leisti Rusijai kurti įspūdžio, kad Arktyje santykiai gali tęstis įprastai, nors kitur ji kariauja tarptautinę tvarką keičiantį karą.
Geopolitinio dėmesio Arkties saugumui pradžia ekspertas laiko 2007-uosius. Tais metais Rusijos politikas ir tyrinėtojas Arturas Čilingarovas Šiaurės ašigalyje pastatė titano Rusijos vėliavą, Maskva atnaujino tolimojo nuotolio bombonešių skrydžius, o Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas Miunchene paskelbė vienpolio pasaulio eros pabaigą.
Tačiau galutiniu lūžio tašku tapo 2022 metais Rusijos pradėta plataus masto invazija į Ukrainą. P. W. Lackenbauerio vertinimu, ji parodė, kad Arkties negalima atskirti nuo kitų geopolitinių konfliktų ar šiame regione Maskvai taikyti kitokių taisyklių.
Susitarimas nekeičia Grenlandijos statuso, bet plečia JAV galimybes
JAV, Danijos ir Grenlandijos vadovai Donaldas Trumpas, Mette Frederiksen ir Jens-Frederik Nielsenas rugsėjo 22 dieną Jungtinių Tautų būstinėje Niujorke pasirašė naują susitarimą dėl Grenlandijos saugumo.
Lapkričio 1 dieną dokumentas dar nebuvo įsigaliojęs. Tam pirmiausia turi būti užbaigtos Danijos ir Grenlandijos parlamentinės procedūros, o apie jų pabaigą diplomatine nota informuotos Jungtinės Valstijos.
P. W. Lackenbauerio vertinimu, susitarimas iš esmės nepakeičia Grenlandijos statuso. Didelė jo dalis remiasi dar 1951 metais nustatyta tvarka, pagal kurią JAV gali turėti karinį buvimą Grenlandijoje, kad gintų Šiaurės Ameriką ir NATO erdvę.
Vis dėlto naujasis dokumentas aiškiau apibrėžia galimą JAV pajėgų plėtrą. Jis leidžia modernizuoti ir plėsti saloje veikiančią Pitufiko kosminę bazę, kurti naujas gynybos zonas Grenlandijos vietovėse Narsarsuake ir Mestersvige, o visoms trims šalims susitarus – steigti ir papildomas zonas.
Susitarimo šalys taip pat įsipareigojo remti aktyvesnį NATO vaidmenį Arktyje. Tai apimtų bendrą gynybos planavimą, karinį buvimą, pratybas ir žvalgybinės informacijos rinkimą.
Viena ryškesnių naujovių susijusi su jautriomis investicijomis Grenlandijoje. JAV bus įtraukiamos į konsultacijas, kai investuoti sieks NATO, NATO partnerėms ar Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių subjektai. Tokiems investuotojams negalės būti suteikta kontrolė, reikšminga įtaka ar pavojinga prieiga prie neviešos informacijos, nebent JAV, Danija ir Grenlandija kartu nuspręstų kitaip.
Dokumentas taip pat draudžia NATO nepriklausančioms valstybėms Grenlandijoje steigti pilotuojamus ar nepilotuojamus karinius objektus bei nuolat laikyti pajėgas. Išimtis būtų galima taikyti tik pritarus visoms trims susitarimo šalims.
Susitarimas neturi galiojimo pabaigos datos. Jame taip pat numatyta, kad jeigu Grenlandija ateityje taptų nepriklausoma, ji liktų NATO ir perimtų Danijos teises bei įsipareigojimus pagal šį ir ankstesnius gynybos susitarimus.
Grenlandija įtvirtinta kaip savarankiška susitarimo šalis
P. W. Lackenbaueris viena svarbiausių teigiamų dokumento savybių laiko tai, kad Grenlandija jame pripažįstama savarankiška susitarimo šalimi, o ne vien Danijos teritorija. 1951 metų dokumentas buvo sudarytas tik tarp Danijos ir JAV, tačiau naujoji tvarka tęsia 2004 metais pradėtą tiesioginį Grenlandijos įtraukimą į sprendimų priėmimą.
Ekspertas atkreipė dėmesį, kad nuo 2022 metų Grenlandijos politiniai vadovai nuosekliai rėmė JAV ir NATO buvimą saloje. Vašingtonui ne kartą buvo siūloma plėsti savo pajėgas, jeigu jis aiškiai įvardytų poreikius ir pateiktų konkretų prašymą.
D. Trumpas naująjį susitarimą pristatė kaip Jungtinėms Valstijoms suteikiantį nuolatinę Grenlandijos saugumo kontrolę. Tačiau Danijos ir Grenlandijos vadovai pabrėžė, kad dokumentas gerbia Danijos Karalystės suverenitetą, teritorinį vientisumą ir grenlandiečių teisę patiems apsispręsti dėl savo ateities.
P. W. Lackenbauerio nuomone, ankstesnį D. Trumpo reikalavimą „turėti“ Grenlandiją daugiausia skatino du interesai – kritiniai mineralai ir Šiaurės Amerikos gynyba. Tačiau JAV galėjo investuoti į Grenlandijos išteklius neįgydamos salos nuosavybės, o pakankamą pagrindą kariniam buvimui jau suteikė 1951 metų susitarimas.
Ekspertas naują dokumentą vertina kaip diplomatijos pergalę, sumažinusią D. Trumpo pareiškimų sukeltą įtampą NATO viduje. Vis dėlto, jo nuomone, tą patį rezultatą buvo galima pasiekti ir be grasinimų ar užuominų apie galimą karinės jėgos panaudojimą.
Svarbiausia, pasak P. W. Lackenbauerio, kad ginčas nesuskaldė NATO, o sąjungininkės gali grįžti prie bendro darbo ir siųsti vieningą žinią. Tokio bendradarbiavimo pagrindas turi likti pagarba suverenitetui ir teritoriniam vientisumui.
