Lietuvos vaikinų U15 rinktinė sėkmingai užbaigė pasirodymą pirmą kartą surengtame FIFA pasaulio vaikinų čempionate ir festivalyje, kur dalyvavo net 189 šalių komandos.
Per šešias rungtynių dienas lietuviai sužaidė dešimt rungtynių, iš kurių penkias laimėjo ir penkias pralaimėjo. D lygoje komanda užėmė šeštąją vietą, o bendroje įskaitoje liko 102-a.
Grįžęs į Lietuvą, rinktinės treneris Rokas Garastas išsamiai pasidalino įspūdžiais ir pamokomis, išmoktomis šiame unikaliame renginyje.
„Iš dalies tai yra įprasta mūsų komandos procedūra po rungtynių. Siekiame kiekvienas rungtynes pradėti ir užbaigti kaip viena komanda, nepriklausomai nuo to, laimime, ar pralaimime. Mums svarbu, kad žaidėjai jaustų tą vienybę ir suprastų, jog rezultatas neturi keisti mūsų tarpusavio ryšio. Po pralaimėjimų tai tampa dar svarbiau.
Kadangi tai buvo paskutinės turnyro rungtynės, aptarėme ir kelis svarbius jų momentus. Po pirmojo kėlinio pirmavome 2:0, tačiau antrame varžovai grįžo su visai kita energija ir noru pakeisti rungtynių eigą. Galbūt atsirado per didelis užtikrintumas, kad rungtynes kontroliuojame, po pirmojo, o ypač – antrojo praleisto įvarčio buvo sunku vėl susigrąžinti iniciatyvą.
Viena pagrindinių žinučių žaidėjams buvo apie gebėjimą valdyti savo emocijas bei mintis, išlikti rungtynėse iki pat pabaigos. Kai pirmauji, negali patikėti, kad viskas jau padaryta. Lygiai taip pat, kai atsilieki, negali manyti, kad viskas jau prarasta. Reikia mokytis išlaikyti tinkamą emocinę būseną nepriklausomai nuo rezultato. Ir, žinoma, norėjosi užbaigti turnyrą pozityvia žinute. Kaip treneris džiaugiuosi, kiek daug skirtingų patirčių žaidėjai sukaupė tiek aikštėje, tiek už jos ribų. Apie tai ir kalbėjome – ne vien apie paskutinių rungtynių rezultatą, bet ir apie visą kelią, kurį komanda nuėjo šiame turnyre“, – vertino treneris.
R. Garastas pabrėžė, kad turnyras turėjo dvi skirtingas puses: sportinę ir festivalio. Sportiniu požiūriu jautėsi aukštas pasaulio čempionato lygis, o organizacine prasme tai priminė festivalį dėl didelio dalyvių skaičiaus ir nuolatinio judėjimo. Nepaisant ne visada idealių sąlygų, tai tapo vertinga patirtimi, ugdančia žaidėjų gebėjimą prisitaikyti.
„Didžiausia patirtis mums, trenerių štabui, buvo greitas prisitaikymas prie visiškai kitokio futbolo formato – žaidimo aštuoni prieš aštuonis, kuris stipriai skyrėsi nuo įprasto vienuolika prieš vienuolika. Reikėjo greitai vertinti situacijas, keisti taktiką ir perteikti naujas užduotis žaidėjams. Supratome, kad tokiame formate svarbu neapkrauti žaidėjų per dideliu informacijos kiekiu, o teikti kuo aiškesnes, konkretesnes užduotis. Skyrėsi ir rungtynių valdymas – daug greitesnis ritmas, dažnesni keitimai, daugiau sprendimų. Manau, kad tiek žaidėjams, tiek visam trenerių štabui tai buvo labai naudinga patirtis, ypač gebėjimo greitai prisitaikyti, priimti sprendimus ir išlikti lankstiems prasme“, – teigė strategas.
Pasak trenerio, žaidimas aštuoni prieš aštuonis primena salės futbolą dėl savo specifikos. Nors skiriasi nuo įprasto futbolo, tačiau nuošalės taisyklės ir aikštės dydžio bei žaidėjų skaičiaus santykis reikalavo visai kito erdvės suvokimo ir sprendimų priėmimo.
„Tai sukūrė labai intensyvų žaidimą. Erdvės mažiau, žaidėjai nuolat arti vienas kito, daug daugiau dvikovų, o veiksmas labai greitai persikeldavo nuo vienos baudos aikštelės prie kitos. Gavus kamuolį, praktiškai kiekvienoje pozicijoje reikėjo labai greitai įvertinti situaciją, priimti sprendimą ir techniškai jį išpildyti. Fizinis kontaktas ir dvikovų intensyvumas taip pat buvo dideli. Tai savotiškas tarpinis variantas tarp didžiojo ir salės futbolo, turintis gana savitą specifiką. Mums visiems tai buvo labai įdomi ir vertinga patirtis“, – mintimis dalinosi R. Garastas.
Rinktinė susidūrė ir su netikėtais iššūkiais – dvi traumos jau pirmojoje turnyro pusėje, dėl kurių teko žaisti ne pilna sudėtimi. „Deja, jau pirmosiose rungtynėse dėl traumos netekome Kristupo Kuodžio, kuris nebegalėjo tęsti turnyro, vėliau rankos piršto lūžį patyrė ir Domas Tomkevičius. Žinoma, tai turėjo įtakos mūsų planams, pirmiausia, tai, ką jie gali pasiūlyti komandai savo kokybe bei žaidėjų rotacijoms ir fizinio krūvio paskirstymui.
Į turnyrą vykome turėdami ne tik komandinius, bet ir aiškius individualaus žaidėjų tobulėjimo tikslus. Sąmoningai formavome sudėtį taip, kad kai kurie žaidėjai turėtų galimybę išbandyti skirtingas pozicijas ir susidurti su jiems mažiau įprastomis situacijomis ir taip tobulėti. Pavyzdžiui, norėjome, kad krašto saugai daugiau laiko praleistų gynybinėse situacijose, mokytųsi gintis vienas prieš vieną. Vidurio saugams taip pat planavome suteikti daugiau patirties gynėjų pozicijose. Iškritus dviem žaidėjams, dalį šių planų teko koreguoti. Pasikeitė rotacijos, o likusiems futbolininkams teko didesnis fizinis krūvis. Vis dėlto tokios situacijos futbole neišvengiamos, turime gebėti greitai prisitaikyti ir ieškoti sprendimų. Labiausiai gaila pačių žaidėjų, kurie dėl traumų neteko galimybės sukaupti tos tarptautinės patirties, dėl kurios ir vyko į turnyrą“, – atskleidė strategas.
Turnyras pasižymėjo išskirtine organizacija: 192 šalių delegacijos, apie 4000 dalyvių, kasdien tris kartus maitinami, saugomi kariuomenės, didžiulės infrastruktūros dėka per 67 dienas įrengta dešimt futbolo aikščių. Nepaisant galimų smulkių nesklandumų, organizacija paliko labai gerą įspūdį.
„Man asmeniškai tai buvo didžiausio masto futbolo turnyras, kuriame iki šiol teko dalyvauti. Vien komandų, dalyvių ir vienu metu vykstančių rungtynių skaičius buvo įspūdingas. Suvaldyti tokią logistiką ir sukurti tokią infrastruktūrą per trumpą laiką yra didžiulis organizacinis pasiekimas“, – pozityviai kalbėjo treneris.
R. Garastas išskyrė ir galimybes pažinti kitas kultūras bei įgyti gyvenimiškos patirties. „Šis turnyras žaidėjams suteikė daug daugiau nei vien futbolo rungtynes. Jie gavo galimybę pažinti pasaulį, kitus žmones ir kartu geriau pažinti patys save. Tikiu, kad ši patirtis jiems bus naudinga ne tik tolimesnėje futbolininko karjeroje, bet ir gyvenime“, – užbaigė R. Garastas.
