Liepos 25-oji Jekaterinos šeimai turėjo būti eilinė vasaros diena. Dieną prieš tai jos dukrai sukako 14 metų. Mergina buvo išėjusi su draugais į lauką, tėvai tuo metu buvo darbe. Niekas negalėjo pagalvoti, kad vos po kelių valandų šeimos gyvenimas pasikeis – dukra, važiuodama paspirtuku, griuvo ir patyrė sunkią galvos traumą. Šiandien gydytojas Dominykos istoriją vertina kaip sėkmingą, tačiau mama vis dar bijo ją paleisti iš akių.
Eilinė diena virto tragedija
Pasakojama istorija prasideda kaip kasdienis epizodas: mergina paprašė draugo pasivažinėti elektriniu paspirtuku. Paspirtukas buvo galingas, o greitis nustatytas didesnis, nei įprastai leisdavo juo važiuoti vaikams. Netrukus mergina nesuvaldė paspirtuko, griuvo ir patyrė sunkią galvos traumą. Nelaimę matęs praeivis iškvietė greitąją pagalbą, kuri atvyko per 6 minutes.
Apie nelaimę mama Jekaterina sužinojo ne iš dukros draugų, o iš policijos. „Žemė išslydo iš po kojų. Mečiau darbą ir atlėkiau į ligoninę“, – pasakoja mama.
Atvykusi mama rado dukrą reanimacijoje, be sąmonės. Netrukus iš medikų ji išgirdo, kad merginai reikia skubios operacijos. Gydytojai domėjosi alergijomis ir ankstesnėmis operacijomis, tačiau iki tos dienos dukra buvo visiškai sveikas vaikas.
Jekaterina prisimena, kad dukros būklė pagal Glazgo komos skalę buvo įvertinta septyniais balais, kas reiškia itin sunkų galvos smegenų pažeidimą ir gilią komą.
Neurochirurgas: „Tokioje situacijoje laikas skaičiuojamas minutėmis“
Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Neurochirurgijos centro vadovas, gydytojas neurochirurgas doc. dr. Aidanas Preikšaitis, Dominyką pirmą kartą pamatė, kai mergaitė buvo pristatyta į Vaikų priėmimo-skubios pagalbos skyrių itin sunkios būklės. Jai buvo pradėtas politraumos protokolas, stabilizuota būklė ir atlikta viso kūno kompiuterinė tomografija.
Tyrimas parodė sunkią galvos smegenų traumą – kaukolės lūžį, epidurinę hematomą (kraujo išsiliejimą tarp kaukolės kaulo ir kietojo smegenų dangalo). Susikaupęs kraujas spaudė smegenis, o didėjantis spaudimas kėlė grėsmę gyvybiškai svarbioms smegenų struktūroms. Taip pat diagnozuotas raktikaulio lūžis.
„Kai kraujas liejasi tarp kaulo ir kietojo smegenų dangalo, jis nustumia smegenis. Tam tikros smegenų struktūros pradeda spausti smegenų kamieną, kuriame yra gyvybiniai centrai. Dėl to žmogų ištinka koma“, – paaiškina gydytojas.
Laimei, epidurinė hematoma yra tokia trauma, kad laiku pašalinus kraują ir sumažinus smegenų spaudimą, smegenys gali atsistatyti. „Mūsų turima patirtis ir kompetencijos leido viską atlikti taip, kad būtų pasiektas pats geriausias rezultatas“, – teigia gydytojas.
Neurochirurgas į ligoninę skubėjo iš namų
Šioje situacijoje itin svarbus buvo greitis. Dr. A. Preikšaitis į ligoninę buvo iškviestas iš namų ir atvyko per dvidešimt minučių, dar nespėjus pacientei atvykti į operacinę. Atvykus sprendimas buvo aiškus – kuo greičiau pašalinti kraujo išsiliejimą ir sustabdyti kraujavimą.
Nors mergaitė kartu buvo patyrusi ir rankos traumą, tai tuo metu buvo antraeilis dalykas – pirmiausia reikėjo gelbėti gyvybę.
Kas vyko operacinėje?
Operacijos metu galva buvo stabilizuojama specialiu laikikliu. Sterilioje aplinkoje atliktas pjūvis ir naudojant specialų grąžtą atvertas kaukolės kaulas (kraniotomija). Atvėrus kaukolę, pašalintas susikaupęs kraujas ir sustabdytas kraujavimas iš smegenų dangalų arterijos. Buvo implantuota kaukolės ertmėje esančio intrakranijinio slėgio monitoravimo sistema, leidžianti nuolat stebėti spaudimą kaukolės viduje ir vertinti smegenų būklę.
Pati operacija truko apie valandą ir dvidešimt minučių
Po operacijos pacientė grįžo į reanimacijos-intensyviosios terapijos skyrių. Nuolat buvo stebimas intrakranijinis spaudimas, arterinis kraujospūdis, atliekami kontroliniai kompiuterinės tomografijos tyrimai. Mergina palaipsniui atgavo sąmonę, tapo orientuota, vėliau perkelta į Neurochirurgijos skyrių tęsti gydymą ir reabilitaciją.
Komandos svarba: „Vienas neurochirurgas – tik dalis komandos“
Gydytojas pabrėžia, kad tokios istorijos baigtį lemia daugelio specialistų bendras darbas: skubiosios pagalbos gydytojų, intensyviosios terapijos gydytojų, anesteziologų-reanimatologų, neurochirurgų, slaugytojų ir kitų specialistų komanda.
Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Vaikų padalinyje netrukus bus pradėta naudoti nauja, pažangi smegenų kraujotakos autoreguliacijos monitoravimo sistema, kuri padės greičiau pastebėti sutrikimus ir priimti tikslesnius klinikinius sprendimus.
Emocijos? Jos paliekamos už operacinės
Operuojant vaiką, pasak gydytojo, emocijų netrūksta, tačiau operacinėje privaloma veikti be jų, vadovaujantis įrodymais ir faktais. Gydytojo teigimu, Dominykos amžius taip pat buvo svarbus veiksnys, nes jauno žmogaus smegenys turi didesnių atsistatymo galimybių.
Prie operacinės artimiesiems laikas išsitęsė: „Laukėme, ką mums pasakys“
Mama Jekaterina prisimena, kad laukimas prie operacinės buvo labai sunkus. Ji iki šiol prisimena tikslias tos nakties akimirkas ir jaučia, kad vis dar gyvena tame procese. Po operacijos gydytojai kantriai ir suprantamai paaiškino viską, kas buvo daroma.
Pirmųjų sveikimo ženklų laukta su nerimu
Pirmasis grįžimo ženklas buvo dukros parodytas pirštas, kad kažką skauda, vėliau ji ištarė pirmąjį žodį: „Pilvas.“ Po truputį mergina pradėjo ilgiau atmerkti akis, valgyti, o netrukus paprašė „Sprite“ ir uogų.
Po kelių dienų mergina perkelta į Neurochirurgijos skyrių. Ji jau kalbėjo, pati atsisėdo. Lauke dar viena operacija – rankos, kuri taip pat buvo sužalota per nelaimę. Mergina stebino artimuosius savo atkaklumu ir pastangomis atsistoti ir eiti.
Šeima mokosi gyventi kitaip po išgyvento košmaro. Mama Jekaterina vis dar mokosi paleisti dukrą, nors dukrai mamos priežiūros reikia vis mažiau. Ši patirtis pakeitė požiūrį į gyvenimą, parodė, kaip netikėtai ir greitai viskas gali pasikeisti.
Dukra, su nedaug pastebimu randu po šviesiais plaukais, į šią istoriją žvelgia paprasčiau ir pataria kitiems pagalvoti, kas gali atsitikti. Ji nekaltina kitų ir yra labai stipri.
Šiandien šeima skaičiuoja ne minutes iki operacijos ar dienas reanimacijoje, o kiek dukra jau gali padaryti pati. „Dabar mes turime du dukros gimtadienius – ir liepos 24-ąją, ir 25-ąją. Galime ilgai švęsti“, – šypsosi mama Jekaterina.
Gydytojas neurochirurgas pataria tėvams: „Vaikas turi dėvėti šalmą – važiuodamas su dviračiu, paspirtuku ar rogėmis.“
