Kalbant apie vaikų globą, dažniausiai įsivaizduojame mažus vaikus, ieškančius šeimos ir saugumo. Tačiau realybė Lietuvoje yra kitokia – didžioji dalis šeiminiuose namuose augančių vaikų yra paaugliai. Jie į globos sistemą patenka jau patyrę sudėtingų gyvenimo patirčių: nepriežiūrą, smurtą, priklausomybių paveiktą aplinką, emocinį nestabilumą ar nuolatinį nesaugumą. Apie tai, su kokiais sunkumais atvyksta paaugliai, kaip kuriama saugumo aplinka ir kodėl visuomenėje vis dar gajūs stereotipai apie globojamus vaikus, kalbamės su SOS vaikų kaimai Lietuva nuolatinės globos vadove Egle Valatkevičiene.
SOS vaikų kaimai Lietuva nuolatinės globos vadovė Eglė Valatkevičienė teigia, kad svarbiausia tokiam vaikui – ne tobuli sprendimai ar greiti pokyčiai, o galimybė pirmą kartą gyvenime pajusti saugumą ir priėmimą. Todėl šeiminiuose namuose kuriama aplinka, kurioje vaikai gali augti jausdami saugumą, rūpestį ir pasitikėjimą.
Anot specialistės, visuomenėje vis dar gajūs stereotipai apie vaikus, augančius globoje, dažnai užgožia svarbiausią dalyką – tai yra vaikai, kuriems labiausiai reikia ryšio, stabilumo ir žmogaus, kuris jais tikėtų.
Kuo išsiskiria šeiminių namų modelis
Pasak E. Valatkevičienės, šeiminių namų modelis atspindi įprastą kasdienį gyvenimą šeimoje. Tai nėra institucija, tai namai, kuriuose vaikai auga kartu su juos globojančiais suaugusiaisiais.
„Šeiminiai namai – tai vieta, kurioje tėvų globos netekę vaikai auga šeimos aplinkoje ir gyvena įprastą gyvenimą. Techniškai kalbant – tai bendruomenėje integruotas būstas, kuriame gali gyventi iki aštuonių vaikų. Su jais dirba socialiniai darbuotojai, kurie lydi vaikus kasdienybėje tiek dieną, tiek naktį“, – pasakoja E. Valatkevičienė.
SOS vaikų kaimai Lietuva šį modelį Lietuvoje naudoja nuo pat organizacijos veiklos pradžios – 1993 metų. Organizacija viena pirmųjų šalyje pradėjo kalbėti apie tai, kad vaikams geriau augti ne didelėse institucijose, o kuo artimesnėje šeimai aplinkoje. Šiandien šeiminiuose namuose Vilniuje ir Šiauliuose gyvena 33 vaikai.
„Nors teisės aktai leidžia šeiminiuose namuose gyventi iki aštuonių vaikų, mes sąmoningai pasirenkame mažesnių šeimynų modelį. Esame sutarę, kad daugiau nei keturi ar penki vaikai vienoje šeimynoje gali gyventi tik tuomet, kai svarbu išlaikyti kartu brolius ir seseris. Kitais atvejais laikomės mažesnių šeimynų principo, nes tik taip darbuotojai gali skirti individualaus dėmesio kiekvienam vaikui ir kurti su juo artimą ryšį. Mūsų tikslas nėra tik prižiūrėti vaiką. Svarbiausia – padėti jam vėl išmokti pasitikėti suaugusiuoju ir pasauliu“, – teigia nuolatinės globos vadovė.
Paauglių kasdienybė
Kalbėdama apie šeiminiuose namuose augančių paauglių kasdienybę, E. Valatkevičienė pabrėžia, kad iš pirmo žvilgsnio ji labai primena bet kurio kito paauglio gyvenimą.
„Paauglio gyvenimas šeiminiuose namuose yra įprastas paauglio gyvenimas. Jis turi savo kambarį, rutiną, pomėgius. Rytais keliasi į mokyklą, dažnai nenoriai, po pamokų eina į būrelius, leidžia laiką su draugais, vakare būna su šeimyna, žaidžia žaidimus, žiūri filmus“, – pasakoja ji.
Tačiau už šios kasdienybės slypi labai svarbus dalykas – stabilumas, kurio daugelis šių vaikų iki tol neturėjo. Svarbiausia, ką stengiamės užtikrinti kiekvienam vaikui – saugumą ir nuoseklumą. Priėmimą su visais jo sunkumais ir džiaugsmais. Ryšio kūrimą ir pasitikėjimą.
Pasak jos, į šeiminius namus vaikai beveik visada atvyksta po labai sunkių gyvenimo patirčių.
„Jie atvyksta netekę tikėjimo ateitimi, pasauliu, suaugusiaisiais. Dažnai išgyvena neteisybės, pykčio ir netekties jausmus. Pokytis po tokių išgyvenimų negali būti greitas ar lengvas. Tačiau ilgainiui, kurdami saugų santykį su juos palaikančiais žmonėmis, vaikai pradeda iš naujo pasitikėti suaugusiaisiais, savimi ir pasauliu “, – sako E. Valatkevičienė.
„Kai vaikas šalia savęs turi palaikančius suaugusiuosius, stebi pozityvius santykių modelius, jis po truputį ima stiprinti savivertę, mokosi atpažinti savo jausmus, geriau suprasti kitus. Atsiranda daugiau pasitikėjimo savimi ir pasauliu. Vaikas pradeda kurti naujas svajones“, – sako ji.
Vaikystės patirtys palieka gilius randus
Anot specialistės, visi vaikai į globą patenka jau turėdami trauminių patirčių, kurios gali daryti įtaką jų emocinei būsenai ir elgesiui.
„Vaikai į šeiminius namus atvyksta su patirtomis vaikystės traumomis, kurios formuoja įvairius psichosocialinius sunkumus. Tai gali būti socialinių įgūdžių stoka, nesaugūs santykiai, negebėjimas kurti draugysčių, stiprus nerimas, depresinės mintys ar įvairios baimės“, – pasakoja ji.
Todėl organizacijoje pagalba kiekvienam vaikui teikiama individualiai ir apima ne tik kasdienį rūpestį, bet ir specialistų pagalbą. „Pirmiausia išsiaiškiname vaiko poreikius, jo stiprybes ir sunkumus. Tuomet kartu su vaiku ieškome, ką stiprinsime pirmiausia. Dažnai tam reikia laiko ir papildomos specialistų pagalbos“, – sako ji. Vaikams prireikus teikiama psichologų, terapeutų, psichiatrų pagalba, taikomos įvairios terapijos formos – nuo dailės ar muzikos terapijos iki kaniterapijos.
Vis dėlto, pasak specialistės, svarbiausias pokytis dažnai prasideda ne specialistų kabinetuose, o kasdieniuose santykiuose. „Kartais svarbiausias pokytis prasideda ne nuo didelių sprendimų, o nuo kasdienio palaikymo ir nuoseklaus buvimo šalia“, – pabrėžia ji. E. Valatkevičienės teigimu, tam, kad vaikas pradėtų jaustis saugus, svarbiausia yra nuoseklumas ir pasitikėjimu grįstas santykis. „Vaikui labai svarbu jausti, kad juo tikima, kad jis yra priimamas toks, koks yra, ir kad šalia esantis žmogus nepabėgs vos atsiradus sunkumams“, – sako ji.
Paaugliai vis dar susiduria su stereotipais
Nors visuomenėje vis daugiau kalbama apie globą ir įvaikinimą, vyresnio amžiaus vaikai vis dar rečiau sulaukia šeimų dėmesio. Lietuvoje didžioji dalis galimų įvaikinti vaikų yra paaugliai. E. Valatkevičienė teigia, kad tai glaudžiai susiję su visuomenėje vyraujančiais stereotipais.
„Dažnai vis dar girdime skirstymą į „šituos“ ir „kitus“ vaikus. Kad jie yra sudėtingi, problemiški, kažkokie kitokie. Tačiau visi vaikai yra skirtingi ir tuo vertingi – lygiai taip pat kaip ir suaugusieji“, – sako ji.
Pasak specialistės, paaugliai šeiminiuose namuose dažnai patys supranta, kad įvaikinimas jiems tampa vis mažiau tikėtinas.
„Vaikai atvirauja, kad būdami mažesni turėdavo slaptą svajonę gyventi šeimoje. Tačiau tie, kurie pas mus auga daug metų, ilgainiui pradeda sakyti, kad čia yra jų namai ir jų šeima“, – pasakoja ji.
Vienas žmogus gali pakeisti vaiko požiūrį į pasaulį
Paklausta, kas šiame darbe sunkiausia, E. Valatkevičienė nedvejoja – stereotipai. „Sunku girdėti, kiek jų vis dar daug. Tačiau tuo pačiu tai suteikia motyvacijos kalbėti garsiau ir plėsti visuomenės supratimą“, – sako ji.
O labiausiai įkvepia, anot specialistės, maži kasdieniai momentai. „Vaiko šypsena, pokalbis, apsikabinimas, naujas pomėgis ar drąsa atsisakyti to, kas jam buvo žalinga. Tokie dalykai primena, kodėl šis darbas yra prasmingas“, – teigia E. Valatkevičienė.
Kurti vaikams saugią, stabilią ir šeimai artimą aplinką padeda ir ilgamečiai SOS vaikų kaimai Lietuva partneriai. Šiais metais PEPCO pasirinko remti organizacijos šeiminius namus, kuriuose auga tėvų globos netekę vaikai. Skiriama parama padeda užtikrinti specialistų pagalbą, stiprinti vaikų emocinę gerovę ir kurti aplinką, kurioje jie gali augti jausdamiesi saugūs, priimti ir mylimi.
