Trečiosios kartos medicinos slaugytoja Asta Statkutė: „Šiame darbe būtinas pašaukimas ir asmeninės savybės“
Zita Katkienė
Respublikinės Šiaulių ligoninės
viešųjų ryšių specialistė
www.siauliuligonine.lt
Dažnai visuomenėje manoma, kad, pasibaigus žiemai ir nutirpus sniegui, Ortopedijos-traumatologijos centre dirbantiems medikams sumažėja darbo. Respublikinės Šiaulių ligoninės Ortopedijos traumatologijos centro bendrosios praktikos slaugytoja Asta Statkutė šį mitą paneigia. Jos teigimu, traumos žmones lydi ištisus metus, todėl šiame skyriuje sunkaus ir atsakingo darbo niekada nestinga. Per dvidešimt aštuonerius darbo metus slaugytoja spėjo sukaupti nemažą patirtį, pelnyti pacientų dėkingumą, kolegų pasitikėjimą.
Keitėsi ir priemonės, ir technologijos
Apie mediko profesiją Asta žinojo nuo vaikystės. Jos močiutė ir mama dirbo ligoninėje. Neretai tekdavo apsilankyti pas mamą darbe, pamatyti medikų darbą ,,iš arti“.
Nors vaikystėje ji buvo linkusi į meną, lankė šokius ir rimtai galvojo su tuo susieti savo ateitį, galiausiai medicina nugalėjo.
Nors pati Asta įkvėpimo sėmėsi iš mamos ir močiutės, jos pačios šeimoje ketvirtosios medikų kartos tikriausiai nebus. Asta augina dvi dukras. Vyresnioji Živilė jau baigė kompiuterinio grafikos dizaino ir komunikacijos studijas, o jaunėlė Gintarė dar mokosi gimnazijoje, sportuoja, muzikuoja ir medicinos mokslų rinktis neketina.
Baigusi Šiaulių medicinos mokyklą, jauna specialistė tvirtai žinojo, ko nori. Asta nusprendė pasilikti Šiauliuose, nes studijų metais pamėgo šį miestą. Gavusi slaugytojos diplomą darbo paiešką pradėjo nuo Respublikinės Šiaulių ligoninės. Tai buvo laikai, kai slaugytojų trūkumo ligoninėje nebuvo, todėl darbo teko palaukti net keletą mėnesių. Darbo vieta atsirado Ortopedijos traumatologijos skyriuje. Nors šis skyrius reikalauja itin daug fizinių bei emocinių jėgų, būtent tai jaunąją slaugytoją ir žavėjo, greitai pritapo ir prie kolektyvo. Astą į darbą priėmusi vyresnioji slaugos administratorė Irena Jucienė šiame skyriuje sėkmingai dirba iki šiol.
Per A. Statkutės darbo metus medicinos pasaulis neatpažįstamai pasikeitė. Slaugytoja prisimena laikus, kai dar studijuojant tekdavo mokytis dirbti su daugkartinėmis adatomis ir švirkštais, bet, pradėjus dirbti skyriuje, to nebereikėjo: jau buvo naudojami vienkartiniai švirkštai.
Per eilę darbo metų atsirado daug naujų darbo priemonių ir įrangos, palengvinančios medikų darbą (vienkartiniai intraveniniai kateteriai, vienkartiniai vakutaineriai, kompiuteriai, oro kondicionieriai, elektroniniai pacientų gabenimo vežimėliai ir daug kitų).
Darbo kasdienybė: nuo gipso iki žmogiškos užuojautos
Šiandien skyriaus specifika yra pasikeitusi. Anksčiau čia būdavo daugiau planinių ligonių, o dabar dominuoja skubios pagalbos reikalingi pacientai. Dažniausiai atvykstama dėl sunkių traumų, nudegimų ar nušalimų, o sąnarių protezavimas išlieka viena pagrindinių planinių procedūrų.
Slaugytojos atlieka begalę procedūrų: gipsuoja, keičia tvarsčius, atlieka perrišimus, leidžia vaistus į raumenis ar veną, dalina tabletes, matuoja gliukozės kiekį, rašo kardiogramas, ima kraujo ir šlapimo tyrimus, žaizdų pasėlius bei palaiko tvarką skyriuje.
Asta pabrėžia, kad Ortopedijos-traumatologijos centre viskas laikosi ant stipraus komandinio darbo tradicijų, nes vieni be kitų negalėtų funkcionuoti nei gydytojai, nei slaugytojai, nei slaugytojų padėjėjai, nei kitas aptarnaujantis personalas.
Šiame darbe netrūksta ir socialinių iššūkių. Neretai pacientai atvežami be asmens dokumentų, neturi rūbų. Tokiais atvejais į pagalbą pasitelkiamos ligoninės socialinės darbuotojos. Kartais tenka ieškoti artimųjų, pacientai ligoninėje praleidžia ne vieną mėnesį. Per tiek laiko medikai labiau juos pažįsta, dažnas pasipasakoja savo gyvenimo istorijas.
„Visi žmonės skirtingi. Vienas mėgsta pasikalbėti, kitas – uždaresnis. Būna ir piktų, ir nelaimingų pacientų. Mes juos suprantame, juk atvykę čia jie kenčia didžiulį skausmą. Stengiamės, kad visi liktų patenkinti, nors ne visada pavyksta“, – patirtimi dalijasi medikė.
Traumos neturi sezoniškumo, keičiasi tik jų pobūdis
Bendrosios praktikos slaugytoja A. Statkutė griauna populiarų mitą apie „sezoninį“ traumatologų darbą. Traumos tiesiog keičia savo formą priklausomai nuo kalendoriaus lapelio: žiemą dominuoja nušalimai, dėl paslydimų ir griuvimų ištinkančios traumos.
Vasarą daug dažnesnės autotransporto ir motociklų avarijos, krentama nuo paspirtukų ir dviračių, patiriamos sunkios traumos genint medžius, krentant nuo kopėčių, pastolių, neatsargiai dirbant su žoliapjovėmis ir kitais darbo įrankiais.
Slaugytoja įsitikinusi, kad šiame darbe reikalingas pašaukimas stiprios asmeninės savybės, žmogiškumas, atjauta… Reikia besąlygiško atsakomybės jausmo ir meilės savo darbui.
Ji neslepia, kad šiame darbe pasitaiko ir nesklandumų. Tačiau darniame ir draugiškame kolektyve kiekviena smulkmena yra analizuojama ir aptariama, siekiant suprasti, išsiaiškinti, ką kitą kartą galima būtų atlikti geriau. Ši nuolatinė komandos parama, patirties perdavimas jaunimui ir abipusis mokymasis leidžia bendrosios praktikos slaugytojai Astai Statkutei jau daugelį metų išlikti ištikimai šiai sunkiai, bet be galo jai prasmingai profesijai.
Nuotr.:
Respublikinės Šiaulių ligoninės Ortopedijos traumatologijos centro bendrosios praktikos slaugytoja Asta Statkutė patikina, kad su prasidėjusia vasara skyriuje darbo tik daugės. (2758)
Nors šiandien Respublikinės Šiaulių ligoninės Ortopedijos traumatologijos skyriaus specifika yra pasikeitusi, tačiau bendrosios praktikos slaugytoja Asta Statkutė džiaugiasi naujomis galimybėmis. (2754)
Zitos Katkienės nuotr.
