M. K. Čiurlionio vaikystė lėlių teatro scenoje: kvietimas šeimoms ištrūkti iš triukšmo ir atrasti ryšį.
Daugeliui M. K. Čiurlionis žinomas kaip kompozitorius ar dailininkas, todėl susitikimas su jo asmenybe teatro scenoje, pasakojant apie jo vaikystę lėlių teatro priemonėmis, gali pasirodyti netikėtas. Tačiau būtent originalūs kūrybiniai sprendimai ir įdomūs meniniai sprendimai leidžia pažvelgti į šį menininką kitu kampu ir kiekvienam – tiek suaugusiam, tiek vaikui – pažinti jo kūrybą giliau.
Viena iš tokių kūrybinių iniciatyvų – premjera, kurią galima pamatyti gegužės 10, 11 ir 25 dienomis Kauno valstybiniame lėlių teatre, spektaklyje vaikams „Karalių pasaka“. Šiame spektaklyje atgis visa Čiurlionio šeima – vargonininkas ir bažnyčios choro vadovas tėvas, mama ir aštuoni broliai bei seserys. Skambės paties menininko sukurta muzika.
Artėjant spektakliui apie jo idėją, šiandienos vaikų ir jų tėvų santykį su Čiurlionio kūryba, genijaus prigimtį ir kitas originalias mintis dalinasi spektaklio kūrybinė komanda: režisierė Milda Mičiulytė, dailininkas Artūras Šimonis, kompozitorius Martynas Bialobžeskis, pjesės autorė Daiva Čepauskaitė ir lėlių režisierius bei choreografas Eugenijus Slavinskas.
Kastuko vaikystė – kiekvieno vaiko kūrybiškumo istorija
Režisierė M. Mičiulytė pasakoja, kad idėja sukurti spektaklį, skirtą M. K. Čiurlionio 150-ajam jubiliejui, gimė prieš keletą metų. „Tada pagalvojau, kad norėčiau sukurti spektaklį apie beribį vaiko kūrybiškumą ir apie tai, kad vaikai gimsta kūrybingi, o ne išmoksta būti kūrybingi. Taigi, Čiurlionio asmenybė tapo spektaklio forma, kurio turinys – vaikystė ir joje gimstantis kūrybiškumas. Norisi parodyti Kastuko vaikystę paprastą, smagią, vaikišką – tokią, kokia ji ir buvo. Tačiau nepamirštant akcentuoti, kad jis augo šeimoje, kuri be galo skatino jo talentą ir kūrybą. Tėvai jam ir jo broliams bei seserims sukūrė puikią aplinką ir atmosferą, kad muzika ir dailė pasiektų geriausias įmanomas formas“, – teigia režisierė.
Pjesės „Karalių pasaka“ autorė D. Čepauskaitė teigia, kad spektaklio pjesę pradėjo kurti nuo teatro atstovų užduoto klausimo: kas turi įvykti žmogaus vaikystėje, kad jis užaugtų genijumi? „Šį klausimą priėmiau kaip iššūkį, bet pradėjusi skaityti apie Čiurlionio vaikystę, greitai supratau, kad aiškaus atsakymo nėra ir negali būti. Jei bandyčiau rasti kokį nors genialumo receptą, labai supaprastinčiau tą unikalų pasaulį. Taigi, atsakymą žino tik žvaigždės. O mes pasakojame nuostabią vaikystės ir vaizduotės pasaką“, – šypsosi Daiva.
„Išgirdus Čiurlionio vardą, iš karto įsivaizduojame ūsuotą, susimąsčiusį genijų, bet juk jis kažkada buvo vaikas, krėtė pokštus, išdykavo, draugiškai šaipėsi iš savo brolių ir seserų, todėl jis gali būti artimas ir suprantamas bet kuriam vaikui. Pirmiausia norėjau papasakoti ne apie gilias mintis, bet apie vaiką Kastuką, jo gražią šeimą, kupiną meilės, šilumos ir muzikos, apie jo ypatingai gražų ryšį su mama, apie meilę namams ir gimtosios šalies gamtai. Vaikystė visada yra spalvinga ir gyva“, – apie pjesės idėją pasakoja autorė.
Spektaklyje – nekasdieniai sprendimai
Didžioji spektaklio dalis, paremta Čiurlionio sesers Jadvygos prisiminimais, skambės šio menininko genijaus muzika (kūriniai „Miške“ ir „Jūra“). Naudojant bunraku (japoniškojo lėlių teatro tipo) lėlių valdymo principus, bus atkurtos scenos iš dailininko paveikslų: sukuriami „gyvi“, judantys vaizdiniai, kurie kalbėsis su mažuoju Kastuku ir žiūrovais, kviesdami į emocinę, kūrybinę pažintį su Čiurlioniu. M. Mičiulytė teigia, kad Kastuko vaikystės istorija pasakojama labiau vizualiai ir muzikaliai, spektaklyje teksto nedaug, o bunraku lėlės, kurių kiekvieną valdo trys aktoriai, sukuria daugeliui nematytą reginį.
„Supratau, kad kuriant spektaklį apie kompozitorių ir dailininką, tekstas turi likti antrame plane. Ir tik proceso viduryje priėjome prie D. Čepauskaitės pjesės, paėmėme iš jos teksto tiek, kiek mums pasirodė reikalinga“, – kūrybinio proceso ypatumais dalinasi režisierė.
Kūrėjai tikisi, kad „Karalių pasaka“ ne tik leis kitaip pažinti M. K. Čiurlionį, bet ir padės atrasti savo kūrybiškumą, suprasti, kad kiekvienas vaikas gali sužibėti, jei jo talentui sukuriama erdvė augti.
Vaizdų ir garsų triukšmo pasaulyje Čiurlionis vaikams – kitoks ir labai įdomus
Paklausta, ar šių dienų intensyvių vaizdų ir garsų pasaulyje gyvenančius vaikus gali sudominti pastelinių spalvų ir ramių garsų Čiurlionis bei teatrinės lėlės, spektaklio režisierė teigia, kad būtent šios spektaklio savybės ir turėtų labiausiai paveikti žiūrovus. „Būtent dėl to, kad šiais laikais vaikai gyvena judančių, ryškių ekranų ir trankių garsų apsuptyje, šis spektaklis turėtų padėti nurimti, išgirsti ir pamatyti. Teatras tai galėjo padaryti visada, o šį meną siejant su Čiurlionio asmenybe, jo muzikos ir dailės galia, galima pasiekti dar didesnio įtaigumo“, – sako M. Mičiulytė.
Jai pritaria lėlių režisierius ir choreografas E. Slavinskas, teigdamas, kad šiame spektaklyje kuriama erdvė, kurioje vaikai gali pailsėti nuo informacijos pertekliaus. „Per vizualumą, garsą ir judesį kviečiame juos pasinerti į pasaulį, kuriame nereikia slinkti, tik būti. Net jei pradžioje tai jiems atrodys neįprasta, vaikai greitai įsitrauks, jei tik jiems duosime pakankamai laiko, – teigia E. Slavinskas. – O kaip juos sudominti gilesniais dalykais? Galbūt nebijoti lėtumo. Kalbėtis su vaikais ne apie tai, kas vyksta ekrane, bet apie tai, ką jie jaučia, ko jie bijo, apie ką svajoja. Duoti jiems patirti tylą. Čiurlionis čia puikus vedlys.“
Tėvų vaidmuo vaikams suvokiant pasaulį ir meną – kertinis
Dailininkas A. Šimonis taip pat pastebi, kad tiek vaikų, tiek suaugusiųjų domėjimosi laukas priklauso nuo jų tėvų, auklėjimo principų ir pačių žmonių savybių. „Vieni gali būti labai gilūs ir jautrūs, o kitiems Čiurlionis gali būti visiškai neįdomus – tai galioja tiek vaikams, tiek ir suaugusiesiems. Manau, tai priklauso nuo vidinės kultūros, emocinės patirties. Mes irgi kažkada buvome vaikai ir vieni rinkomės skaityti knygas, kiti – lakstyti kieme, ir tame nėra nieko nei blogo, nei gero“, – sako jis.
Tėvų vaidmenį formuojant mažo žmogaus tapatybę taip pat pabrėžia ir kompozitorius M. Bialobžeskis. „Įvairialypis triukšmas – mūsų pasaulio dalis, nuo jo nepabėgsime. Bet parodyti tame triukšme kažką svarbaus, įdomaus, kitokio – tai suaugusiųjų pareiga ar bent jau galimybė tai padaryti.
Vaikai gyvena savo pasaulyje ir pasaulyje, kurį jiems siūlo tėvai, ir priklausomai nuo jų, jis gali būti labai įvairus ir tikrai nebūtinai paviršutiniškas. Pasaulis kiekvienam vaikui kitoks. O Čiurlionis, jei būtų turėjęs galimybę įsigyti geresnių dažų, galbūt būtų tapęs labai ryškius paveikslus?“ – klausia jis.
Spektaklis apie vaikystę – ne tik vaikams?
Kūrėjai pastebi, kad dažnai būtent vaikams skirti kūriniai padeda suaugusiesiems geriau pažinti tam tikrus menininkus ar meną apskritai. „Čiurlionis daugeliui suaugusiųjų galbūt lieka kažkur toli – kaip garsus vardas, bet nepatirtas pasaulis. Šis spektaklis gali tapti puikia proga jį atrasti arba atrasti iš naujo – ne per teoriją ar knygas, o per pojūtį, vaizdą, garsą. Ir galbūt tai net svarbiau suaugusiems – sustoti, pasinerti į vaizduotės pasaulį, kur viskas nėra logiškai paaiškinama, bet jaučiama. Tai kvietimas prisiminti save vaikystėje, kai kūryba buvo natūrali būsena. Spektaklis gali tapti tiltu į šį primirštą jautrumą – tiek vaikui, tiek suaugusiajam“, – sako E. Slavinskas.
„Mano pagrindinis siekis yra po spektaklio besitęsiantis dialogas tarp tėvų ir vaikų. Noriu, kad jie kalbėtųsi, vienas kitam paaiškintų savo amžiaus grupei suprantamus dalykus“, – priduria režisierė M. Mičiulytė.
Informacija apie spektaklį
„Karalių pasaka“ rekomenduojamas žiūrovams nuo 5 metų amžiaus, trukmė – 45 minutės.
Pjesės autorė – Daiva Čepauskaitė, režisierė – Milda Mičiulytė, spektaklio dailininkas – Artūras Šimonis, lėlių režisierius ir choreografas – Eugenijus Slavinskas, kompozitorius – Martynas Bialobžeskis, video menininkas – Titas Jurjonas. Vaidina: Indrė Endriukaitė, Arvydas Šaučiūnas, Vigita Rudytė, Remigijus Endriukaitis, Ramunė Degutytė.
