Paprastasis kurklys
Paprastasis kurklys, dar vadinamas parpliu ar turkliu, yra įdomus, bet sodų ir daržų savininkams dažnai nepageidaujamas požeminis vabzdys. Šiame straipsnyje gilinsimės į jo biologiją, ekologiją, paplitimą Lietuvoje ir kovos būdus. Pateiksime faktus, statistinius duomenis bei praktinius sprendimus, leidžiančius suprasti šios rūšies svarbą ir poveikį.
Morfologija ir biologija
Išvaizda: kurklys – 35–55 mm ilgio, tamsiai rudos spalvos vabzdys su stipriomis priekinėmis kojomis, pritaikytomis kasimui. Jis turi trumpus antsparnius (~1,5 cm), o sulankstyti sparnai gali išsikišti už pilvelio galo. Antkrančio galva šarvuota chitinu, pilvelis maždaug tris kartus ilgesnis už krūtinėlę
Gyvenimo ciklas: kurkliai žiemoja iki 1–1,5 m gylio požeminiuose urvuose. Pavasarį, gegužės mėnesį prasideda poravimosi sezonas, kuris tęsiasi iki birželio pabaigos. Patinai išlenda kurkti – garsas girdimas iki 1 km atstumu – tam jie išrausia specialius piltuvo formos urvus. Patelės deda nuo šimto iki kelių šimtų kiaušinėlių specialioje kameroje arti paviršiaus. Nimfos prasitaria po 1–2 savaičių ir išvysto per 7–8 instarus per 2–3 metus, tapdamos suaugus (nemeta odos)rkliai yra polifaginiai. Jų racioną sudaro augalų šaknys, šakniavaisiai, tačiau jie taip pat ėda sliekus, lervas, vabzdžius ir kitus bestuburius. Nimfos dažniau augalėdės.
Paplitimas ir ekologinė situacija Lietuvoje
Lietuvoje aptinkama tik vienintelė kurklių rūšis – Gryllotalpa gryllotalpa, nors Europoje žinoma bent 13 kitų rūšių. Dėl intensyvaus žemės ūkio populiacijos Vakarų Europoje smarkiai sumažėjo, kai kur net beveik išnyko (pvz., JK Raudonojoje knygoje).
Demesio: specifinės Lietuvos statistikomis apie kurklių populiaciją nedaug – bet apie paukščius duomenų yra. Tačiau daržininkai reguliariai susiduria su jų padariniais. Kurklių buveinės – drėgnos, humusingos, gerai tręšiamos dirvos, ypač mėgsta šiltnamius ir sodus.
Žala daržams ir sodams: kiekių statistika
Nors oficialių duomenų apie kurklių skaičių nėra, stebėjimai rodo:
Kai kuriose teritorijose kurklių skaičius padidėja dešimteriopai per 2–3 metus dėl palankių oro ir dirvožemio sąlygų.
Viename 100 m² sklype gali įsikurti kelios dešimtys individų.
Jie gali nuskridyti iki 8 km atstumų siekdami naujų teritorijų.
Daržininkų apklausose apie pusė respondentų patyrę materialinių nuostolių dėl kurklių veiklos.
Kovos būdai – statistikomis paremti sprendimai
Mechaniniai ir kultūriniai metodai
- Pavasarinis ir gilus rudens arimas (iki 15 cm dirvos): griovina urvus, naikina kiaušinėlius, lervas ir trukdo maisto paieškai.
- Duobių metodas: rudenį žemė ≥ 8 °C, iškasti 50–60 cm duobes su polietileno danga ir perpuvusiu mėšlu – viduje susibūrę vabalai vėliau sužūsta šalčio metu. 100 m² plote turi būti ≥ 5 duobių.
Biologinės priemonės
- Taikomi nematodai, kurie yra natūralūs parazitai kurkliams – sėkmingai mažina jų populiaciją be cheminių priemonių.
Natūralūs atbaidymo būdai
Serencių (tamsiažiedžių) augalai pasitraukimuose – jų kvapas nepatinka kurkliams, tad sodinamos apylinkių rėmuose.
Paukščių mėšlo tirpalas: praskiestas laistyti drėgną dirvą sausų orų metu – atbaido kurklius.
Biologinė reikšmė ir nauda
Nors dažniausiai kurkliai vertinami kaip kenksmingi, ekologinis požiūris išryškina ir jų teigiamą vaidmenį:
- Jie aeruoja dirvą – urvai skatina oro ir vandens cirkuliaciją.
- Ragaudami dirvoje, kontroliuoja kenkėjų lervų ir bestuburių populiaciją – gyvuoja natūralioje mitybos grandinėje su žygiais, skruzdėmis, paukščiais.
- Daržininkai retai pastebi kurią nors rūšį su visiška nauda, tačiau percepcijoje kurkliai laikomi ekologiniu indikatoriumi drėgnoms, humusingoms dirvoms.
Rekomendacijos ir prevencija
Susipažinus su statistika ir biologija, pateikiamos rekomendacijos daržininkams:
- Stebėjimas ankstyvą pavasarį ir vėl rudens pabaigoje: pirmieji garsai (kurkimas) – ženklas paruošti dirvą.
- Arimo strategija: du kartus per metus – balandžio pabaigoje ir rugsėjo pradžioje.
- Duobių sistemos efektyvumas: rekomenduojama duobių skylėta schema su mėšlu – likviduojama vidutinė kurklių populiacija.
- Biologinis kontrolės metodas: nematodai saugūs aplinkai, tačiau dirbtinės priemonės neturi būti per dažnai naudojamos dėl šaknų ir dirvos mikrobiomos.
- Augalų atrama: serencės, kvapai atgraso kurklius.
Apžvalga (reziumė)
| Kategorija | Duomenys / Pastabos |
|---|---|
| Kūno ilgis | 35–55 mm |
| Poravimosi sezonas | gegužė – birželis |
| Kiaušinių kiekis | 100–300/viena patelė |
| Skraidymo nuotolis | iki ~8 km |
| Žiemos urvo gylis | 1–1,5 m |
| Žalos plotai | iki 100 m² vienoje lysvėje su keliais dešimtimis individų |
| Efektyvus kovos laikotarpis | pavasario ir rudens orai |
| Biologinė kontrolė | nematodai – saugi ir patikima |
| Prevencinės priemonės | arimas, duobės, serencės, mėšlo tirpalas |
Paprastasis kurklys yra kompleksinė ekologinė rūšis – plėšrus augalų šaknims ir naudingas dirvų mikroekologijai. Jis gali sukelti reikšmingą žalą daržams, jei neįgyvendinama strateginė kontrolė. Tinkamai taikant kultūrines, mechanines ir biologines priemones – populiacijos vertės ir žala gali būti subalansuota.
D.U.K. – Dažniausiai užduodami klausimai apie kurklius (Gryllotalpa gryllotalpa)
Kas yra kurklys?
Kurklys – tai požeminis vabzdys (Gryllotalpa gryllotalpa), priklausantis tiesiasparnių (Orthoptera) būriui. Jis pasižymi stipriomis priekinėmis kojomis, kurios pritaikytos kasimui, o jo kūnas yra rusvai rudos spalvos, apie 3,5–5,5 cm ilgio.
Ar kurklys pavojingas žmogui?
Ne, kurkliai žmonėms nepavojingi – jie nekanda, nenuodija ir nesukelia ligų. Tačiau gali padaryti žalos pasėliams bei šaknims daržuose ir šiltnamiuose.
Kuo minta kurklys?
Kurkliai yra visaėdžiai – jie minta augalų šaknimis, šakniavaisiais (bulvėmis, morkomis, burokėliais), bet taip pat ėda sliekus, vabzdžių lervas ir kitus dirvožemio bestuburius.
Kada kurkliai būna aktyviausi?
Jie aktyvūs šiltuoju metų laiku – nuo balandžio iki spalio. Ypač aktyvūs poravimosi metu gegužę–birželį, kai patinai kurkia ir ieško patelių.
Kaip atpažinti, kad sode ar darže yra kurklių?
Pagrindiniai požymiai:
Iškasti augalai, šakniavaisiai pažeisti ar apkandžioti.
Paviršiuje matomi mažyčiai dirvožemio grioveliai (tarsi „tuneliai“).
Augalai staiga vysta, nes pažeidžiamos jų šaknys.
Išgirstamas būdingas kurkimas (ypač vakare).
Ar kurklys gali skristi?
Taip. Suaugę individai (ypač patinai) turi išsivysčiusius sparnus ir gali skristi net kelių kilometrų atstumais ieškodami naujų buveinių.
Ar Lietuvoje kurklys saugomas?
Ne. Nors kai kuriose Europos šalyse (pvz., Jungtinėje Karalystėje) kurklys įtrauktas į saugomų rūšių sąrašą dėl sumažėjusių populiacijų, Lietuvoje jis laikomas įprastu ir net kenksmingu vabzdžiu.
Koks pavojus daržininkui iš kurklio?
Kurkliai gali sunaikinti daigus, pažeisti bulves, morkas, svogūnus ir kitas šaknis. Vienas individas gali sunaikinti kelias dešimtis augalų per sezoną, o jų kolonijos – visą derlių.
Kaip veiksmingai kovoti su kurkliais?
Populiariausi būdai:
Specialūs biologiniai ar cheminiai preparatai.
Giluminis arimas rudenį ir pavasarį.
Mėšlo duobės (spąstai su mėšlu).
Natūralūs priešai (pvz., nematodai).
Atbaidomieji augalai (serencės).
Ar kurklių naikinimui tinka cheminės priemonės?
Taip, tačiau jos turėtų būti naudojamos labai atsargiai ir pagal gamintojo instrukcijas, kad nepažeistumėte aplinkos, naudingųjų vabzdžių ar pasėlių. Vis daugiau specialistų rekomenduoja biologinius ir mechaninius sprendimus kaip pirmą pasirinkimą.
Ar kurklys turi kokią nors naudą?
Taip – nors daugeliui jis atrodo tik kaip kenkėjas, kurklys padeda aeruoti dirvą, ėda kitus kenksmingus vabzdžius ir dalyvauja dirvos ekologiniuose procesuose.
Ar galima kurklius „išvilioti“ natūraliais būdais?
Taip – galima naudoti:
Augalinius repelentus – pvz., sodinti serences arba česnakus.
Paukščių mėšlo tirpalą (skiedžiant vandeniu ir laistant dirvą).
Garso gaudykles arba vibracinius atbaidymo įrenginius.
Kurklių patelė per metus padeda kiek kiaušinėlių?
Patelė gali padėti nuo 100 iki 300 kiaušinėlių per sezoną, priklausomai nuo sąlygų. Tai reiškia, kad populiacija gali smarkiai išaugti, jei nėra kontrolės.
