1991 m. sausio 13-osios naktis Lietuvai tapo lemtingu išbandymu, kai taikių žmonių ryžtas susidūrė su brutalia jėga.
Tuo metu, kai prie Televizijos bokšto, Atkuriamojo Seimo, Lietuvos radijo ir televizijos pastato rinkosi beginkliai gynėjai, savo pareigą tyliai, bet ne mažiau drąsiai atliko ir ugniagesiai.
Budėdami sustiprintos parengties sąlygomis, jie buvo pasirengę bet kurią akimirką skubėti į pavojingiausias vietas, gelbėti sužeistuosius, gesinti gaisrus ir saugoti žmonių gyvybes. Įtampa buvo didžiulė, o šių vyrų pareiga ir pasiaukojimas tapo neatsiejama Sausio 13-osios istorijos dalimi.
Sausio 13-osios naktį budėjo ir tuometės Vilniaus miesto sukarinto priešgaisrinės apsaugos dalinio 2-osios priešgaisrinės dalies, dabar Vilniaus priešgaisrinės gelbėjimo valdybos 2-osios komandos, ugniagesys Valentin Svirko, šiuo metu einantis Vilniaus PGV Pajėgų valdymo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas.
Pasak pareigūno, tą naktį komandoje budėjo apie 15 ugniagesių:
„Žinojome, kad vyksta strateginių objektų šturmas, girdėjome šūvius. Buvome pasirengę bet kurią akimirką vykti gelbėti ir padėti. Po vidurnakčio pas mus atvyko Vilniaus miesto priešgaisrinei apsaugai vadovavęs Kazys Zulonas ir pavaduotojas Edmundas Uldukis. Jie pasakė, jog sovietų armijos daliniai šturmavo Televizijos bokštą, yra sužeistų žmonių, mieste važinėja okupantų šarvuočiai. K. Zulonas pasiūlė tiems, kurie nepalaiko Lietuvos nepriklausomybės, palikti tarnybą, tačiau tokių neatsirado, visi liko darbo vietoje. Ryte mus pakeitė taip pat pilna ugniagesių pamaina“, – prisiminimais apie tą naktį dalijosi V. Svirko, kuriam tuo metu buvo 26-eri metai.
„Visi buvome vieningi, jaudinomės dėl įvykių Lietuvoje, įtampa buvo nemaža, tačiau ją kiekvienas išgyvenome savyje. Gyvenome ir dirbome tarsi karo sąlygomis. Man pačiam vėliau teko stebėti, kaip okupantai užėmė Lietuvos karių savanorių štabą Viršuliškėse. Ten buvo susirinkę daugybė žmonių, jie, dainuodami tautiškas dainas, nepabijojo stoti prieš okupantų tanką… Kol okupantų kariuomenė nepradėjo atsitraukinėti, laikas buvo labai neramus“, – prisimena pareigūnas.
Šiandien, žvelgdamas į laisvą Lietuvą, V. Svirko džiaugiasi kiekvieno iš mūsų iškovota laisve ir viliasi, kad tokio likimo išbandymo, kokį teko patirti tą lemtingą naktį, daugiau niekada neteks išgyventi nė vienai kartai.
