Vienišos motinos Lietuvoje sudaro socialiai ir ekonomiškai pažeidžiamą grupę, kurios problemos visuomenėje dažnai lieka nepastebėtos. Tyrimai atskleidžia, kad sunkumus lemia ne individualūs sprendimai, o politikos ir administravimo spragos, neatliepiančios vieno suaugusiojo asmens šeimos poreikių, o motinystės patirtį apsunkina visuomenės ir žiniasklaidos stereotipai.
Sausį Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto (VU KF) Lyčių studijų centre įvyko apskritojo stalo diskusija „Pagalba vienišoms mamoms: patirtys, iššūkiai ir sprendimai“, kurioje dalyvavo mokslo, socialinės politikos ir nevyriausybinių organizacijų (NVO) atstovės. Pristatyti mokslinio tyrimo rezultatai ir rekomendacijos politikams, valstybės institucijoms, savivaldybėms, NVO, akademinei bendruomenei ir verslo organizacijoms, siekiant sukurti motinystei palankesnę aplinką ir padidinti pagalbos prieinamumą.
Reikšminga visuomenės dalis
Valstybės duomenų agentūros duomenimis, 2021 m. beveik pusė (44,9 proc.) išsiskyrusių porų Lietuvoje turėjo nepilnamečių vaikų, kurie dažniausiai liko gyventi su mama. Europos Sąjungos (ES) statistikos tarnybos duomenimis, 2021 m. vienišų asmenų (dažniausiai – mamų) šeimos sudarė apie 25 proc. visų namų ūkių, auginančių vaikus. ES vidurkis – 14 proc.
Eurostato duomenys rodo, kad 2024 m. daugumą vienišų asmenų namų ūkių ES sudarė moterys: 5,4 proc. 25–54 metų moterų buvo vienišos motinos su vaikais, palyginti su 1,0 proc. to paties amžiaus vyrų. Lietuvoje 2021 m. vieni suaugusieji, auginantys vaikus, sudarė 5,7 proc. šalies gyventojų (158,9 tūkst.). Vienos su vaikais gyvena 9,6 proc. visų šalies moterų, o tarp vyrų – 1,2 proc.
„2024-aisiais, Eurostato skaičiavimais, Lietuvoje gyveno 96,3 tūkst. vieno suaugusiojo asmens su vaikais šeimų. Šis skaičius tolygiai augo nuo 2020-ųjų, kai tokių šeimų buvo apie 70 tūkst. Tad turime reikšmingą augančią ir itin pažeidžiamą visuomenės dalį, kurios poreikiai lieka nematomi, neišgirsti ir neatliepti. Dažniausiai vienišo suaugusiojo asmens šeimos sunkumai gula būtent ant moterų pečių. Tikimės, kad vis daugiau problematiką atskleidžiančių mokslinių tyrimų ir jų sklaida padės atkreipti dėmesį ir imtis šioms šeimoms taip reikalingų sprendimų, didinančių viešųjų paslaugų ir pagalbos prieinamumą“, – teigia VU KF Lyčių studijų centro vadovė prof. Aurelija Novelskaitė.
Klaidingi stereotipai
Viešajame diskurse ir žiniasklaidoje kartojasi stereotipai apie vienišų mamų gyvenimą, tačiau moksliniai tyrimai rodo, kad šie įsitikinimai neatitinka realios patirties. Pasak dr. Rūtos Latinytės, atlikusios tyrimą „Vienišų motinų medijų aplinka ir patirties naratyvai fenomenologinės antropologijos požiūriu“ (Nr. S-PD-24-102, finansavo Lietuvos mokslo taryba), reikšmingiausi sunkumai yra struktūriniai, ne asmeniniai.
„Viešajame diskurse vienišos mamos dažnai vaizduojamos per kaltės ar neatsakingumo prizmę, tačiau realybėje matome priešingą vaizdą – tai itin atsakingos, savarankiškos, nuolat sprendimus priimančios moterys, kurios stengiasi išgyventi visuomenėje, nepritaikytoje vieno suaugusiojo šeimos modeliui. Nepaisant to, jos nuolat susiduria su teisiniu neapibrėžtumu, finansiniu nestabilumu, aplinkinių nepalaikymu ir emociniu perdegimu“, – pabrėžė dr. R. Latinytė.
NVO atstovė, Pogimdyminės depresijos centro vadovė Nida Vildžiūnaitė, išskyrė kelias patiriamų sunkumų grupes:
„Pirmiausia, tai – pačių mamų diskriminacija dėl vienišos mamos statuso ir menkinantis požiūris į jas. Be to, svarbu suprasti, kad situacija, kurioje atsiduria mamos, vienos augindamos vaikus, yra platesnės moterų gerovės ir įvairių jos teisių dalis. Šeimoje visada aktualus švietimas apie asmens teises, įvairių smurto rūšių atvejų atpažinimą, prieinamas pagalbos priemones. Trečiasis iššūkis – pagalbos suteikimo būdai ir jų prieinamumas, nes moterys ne visuomet žino, kur, kada ir kaip kreiptis, o jei nėra artimųjų palaikymo, prisideda ir emociniai sunkumai, tuomet kreiptis pagalbos pačiai sau tampa sudėtinga. Apsunkina vis dar gaji psichikos sveikatos stigma – gauti psichologo pagalbą vis dar laikoma silpnumo, pasidavimo ženklu. Vieno suaugusiojo šeimoje dėl įvairių aplinkybių gali atsidurti bet kuris iš tėvų – svarbu pasitelkti pagalbą, įsivertinti situaciją, naudotis teisinėmis ir kitokiomis priemonėmis, nelikti vieniems. Ketvirtoji problema liečia visą visuomenę – tai edukacija apie įvairias socialines grupes, šeimų tipus, platesnį supratimą, empatišką priėmimą“, – teigė N. Vildžiūnaitė.
Pagalbos ieško „Facebook“ grupėse
Diskusijoje aptarta, kad vienišoms mamoms labiausiai trūksta prieinamos informacijos apie jų teises ir pagalbos galimybes, painiavą kelia teisiniai ir biurokratiniai procesai dėl skyrybų, alimentų, vaikų globos, paramos skyrimo bei kitų dokumentų tvarkymo. Savitarpio pagalbos grupėse socialinėse medijose vienišoms mamoms sunkiau išsinuomoti arba įsigyti būstą, trūksta vaiko priežiūros paslaugų, prisideda emocinis perdegimas ir psichologinės pagalbos poreikis.
Savitarpio pagalbos grupės socialiniuose tinkluose dažnai atlieka „pirmosios institucijos“ funkciją – moterys ten ieško patarimų, emocinės paramos ir praktinių sprendimų, o tai rodo tarpinstitucinio bendradarbiavimo ir komunikacijos trūkumą.
Pasak Vilniaus moterų namų ekspertės ir tyrėjos dr. Zuzanos Vasiliauskaitės, problemos kyla iš platesnio moterų teisių pažeidimų ir sisteminės lyčių nelygybės.
„Tai vadinamasis „motinystės bausmės“ reiškinys, kuris paliečia daug moters gyvenimo aspektų. Pavyzdžiui, Jungtinės Karalystės duomenimis, moterų atlyginimas praėjus penkeriems metams po gimdymo sumažėja iki 42 proc., palyginti su jų gautu atlyginimu likus metams iki gimdymo. Be to, tyrimai atskleidžia, kad dirbančios motinos rečiau sulaukia paaukštinimo iryrarečiau vertinamos kaip kompetentingos, lyginant su tėčiais ar vaikų neturinčiomis moterimis. Vaikus auginusios moterys senatvėje gauna mažesnes pensijas. Miestų infrastruktūros planavimas ir valstybės politika taip pat dažnai neatsižvelgia į moterų poreikius – joms dažnai užkraunama vaikų priežiūra, namų ruoša, asmenų su negalia ar specialiaisiais poreikiais priežiūra, iš jų daug dažniau tikimasi derinti profesinę veiklą su vaikų užimtumu, ir dažnai nutinka, kad būtent joms ir tenka vežti vaikus į toli nuo namų esančius darželius. Tai tik keletas minėtinų aspektų, todėl svarbu, kad valstybė ir savivaldybės užtikrintų moterų pažangos skatinimo priemones, peržiūrėtų turimas infrastruktūras ir politiką, kad jos būtų vienodai palankios abiem lytims“, – teigia dr. Z. Vasiliauskaitė.
Teigiami pokyčiai jau vyksta
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Horizontalios politikos ir projektų valdymo grupės vyresnioji patarėja Teresa Roščinska atkreipė dėmesį į pažeidžiamiausias grupes – netektį, smurtą, skyrybas nėštumo ir pogimdyminiu laikotarpiu patyrusios mamos, jauno amžiaus gimdyvės, moterys, atsiduriančios socialinės atskirties ir kitų rizikų aplinkoje. Ji paminėjo planuojamus veiksmus.
„Socialinės apsaugos ir darbo ministerija 2025 m. pradėjo darbus socialinės kampanijos, skirtos stiprinti teigiamą požiūrį į šeimą ir tėvystę, gairėms parengti. Tais pačiais metais pristatyta informacinio pobūdžio tinklalaidė, aiškiai ir suprantamai supažindinanti tėvus su jiems priklausančiomis socialinėmis garantijomis vaiko priežiūros atostogų metu. Be to, dvidešimtosios Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos įgyvendinimo plane numatytos priemonės, kurių tikslas – mažinti stigmatizuojantį požiūrį ir stiprinti su šeimomis dirbančių specialistų kompetencijas savivaldybėse. Planuojama organizuoti mokymus, padėsiančius darbuotojams jautriau ir profesionaliau bendrauti su pažeidžiamų visuomenės grupių nariais, taip sudarant sąlygas vienišoms mamoms ir kitoms šeimoms sulaukti daugiau supratimo, dėmesio ir reikalingos pagalbos savo gyvenamosiose savivaldybėse“, – sako T. Roščinska.
T. Roščinska taip pat pabrėžė teigiamus pokyčius vaikų priežiūros ir šeimų politikos srityje: daugiau kaip 90 proc. vaikų nuo 2 metų iki privalomojo ugdymo amžiaus dalyvauja ikimokyklinio ugdymo programose, o vis daugiau savivaldybių steigia grupes ir jaunesniems – 1–2 metų – vaikams.
Reikalingiausia sklandi komunikacija
Diskusijos dalyvės aptarė, kad vienišoms mamoms trūksta informacijos prieinamumo ir vis dar gajių stereotipų. Siūloma „vieno langelio“ informacijos sistema, prieinama teisinė pagalba, būsto paramos ir kompensacijų prieinamumo stiprinimas, psichologinė pagalba ir bendruomenių savipagalbos tinklai.
„Vis dar neturime organizuotai veikiančio savipagalbos tinklo, kokių yra kitose ES šalyse (Čekijoje, Austrijoje, Prancūzijoje, Švedijoje ir t. t.). Toks tinklas, veikiantis vietos bendruomenėse ar teritoriniu principu, funkcionuoja šalyse, kur interesų atstovavimo ir bendradarbiavimo veiklos yra atskiras viešosios politikos prioritetas. Tokiuose tinkluose ne tik dalijamasi patarimais, bet ir keičiamasi paslaugomis. Kol neturime tokio tinklo, tol savipagalbos grupes aptinkame tik internete, bet ne gyvai, taip pat nėra ir vienišų mamų interesų atstovavimo infrastruktūros, o šio tipo šeimose kylantys iššūkiai tiesiog lieka nematomi“, – teigia Nacionalinio aktyvių mamų sambūrio atstovė ir VU KF doktorantė Rasa Žemaitė.
Diskusijos dalyvės sutarė, kad pokyčiai įmanomi, kai vienišų mamų patirtys taps politinių sprendimų atspirties tašku. Parengtos rekomendacijos bus pristatomos politiką formuojančioms institucijoms.
