Atėjusieji penkeri metai Europoje ir pasaulyje pažymi vis didėjančius energijos tiekimo klausimus. Lietuva, ypatingai po 2022 m. Ukrainos ir Rusijos Federacijos karo, susidūrė su drastiškai išaugusiomis elektros energijos kainomis.
Ši energetikos krizė privertė pramonės ir namų ūkio sektorius susidurti su augančiomis išlaidomis energijos ištekliams, o kai kuriais atvejais net paaštrino konkurencingumo ir tiesiog išlikimo klausimus.
Sprendžiant šiuos iššūkius, didelis dėmesys sutelktas į vietinę elektros energijos gamybą – saulės elektrinių plėtrą, apimančią naujų komercinių parkų statybą bei jų integraciją į komercinius pastatus ir privačius namų ūkius.
Pasak Kauno technologijos universiteto (KTU) alumno, elektros energetikos sistemų projektavimo srityje dirbančios įmonės „Elinija“ atstovo dr. Giedriaus Gecevičiaus, pastarųjų metų iššūkiai iš esmės pakeitė valstybės, savivaldybių ir privataus sektoriaus požiūrį į elektros energijos gamybą ir jos efektyvumą.
Saulės elektrinių bumas
Praėjusiais metais Lietuvoje saulės elektrinės pasiekė rekordinius pagaminamos energijos rodiklius. Vasaros laikotarpiu energijos kainoms nukritus iki nulio ar net neigiamų reikšmių, išaugo diskusijos apie tokių elektrinių sukeltus nuostolius nepriklausomiems elektros tiekėjams.
Kyla pagrįstas klausimas: ar Lietuvai vis dar reikalinga saulės energetika?
KTU Elektros ir elektronikos fakulteto (EEF) profesorius dr. Audrius Jonaitis teigia, kad saulės energetikos vertinimas turėtų būti vykdomas platesniame, t. y. visos energetikos sistemos kontekste.
„Į saulės energetiką reikėtų žiūrėti kompleksiškai, ją vertinant kaip vieną iš daugelio energijos gamybos būdų. Saulės elektrinių bei kitų atsinaujinančių energijos išteklių (AEI) plėtra leidžia mažinti priklausomybę nuo importuojamų energijos resursų, stiprina šalies energetinį saugumą, didina sistemos atsparumą geopolitiniams sukrėtimams bei prisideda prie klimato kaitos tikslų įgyvendinimo.
Tačiau elektros energijos gamyba saulės elektrinėse priklauso nuo kintančių oro sąlygų, paros meto ir sezoniškumo, todėl nuolat negali užtikrinti elektros poreikio. Be to, kintanti elektros gamyba sukelia ir elektros energijos kainų svyravimus, išauga energijos balansavimo poreikis“, – teigia KTU Elektros ir energetikos sistemų katedros profesorius.
Lietuva – viena atsinaujinančios energetikos lyderių Europoje
Atsinaujinančių energijos išteklių (AEI) plėtros tempai rodo, kad Lietuva tapo viena iš lyderiaujančių valstybių visame Europos regione. Remiantis portalo „Lietuvos statistika“ duomenimis, 2015 m. AEI elektros instaliuotoji galia siekė 701 MW, o gamyba iš AEI – 1679,8 GWh. 2024 m. AEI instaliuotoji galia šalyje siekė net 4561 MW ir buvo pagaminta 6261 GWh, t. y. per dešimtmetį elektros energijos gamyba iš AEI išaugo 3,7 karto.
Ypač ryškus augimas fiksuotas saulės energetikos sektoriuje: saulės elektrinėse pagaminamas energijos kiekis išaugo nuo 73,3 GWh iki 1 397,2 GWh – net 19 kartų, o instaliuotoji galia padidėjo nuo 69 MW iki 2408 MW – beveik 35 kartus.
Saulės elektrinėse pagaminamas elektros energijos kiekis nusileido tik vėjo elektrinėms, kurios 2024 m. pagamino 3448,2 GWh elektros energijos. Atsinaujinančių energijos išteklių dalis bendrame elektros energijos suvartojimo balanse 2024 m. sudarė 48,99 proc., o 2025 m. siekė net 68 proc. nuo visos šalyje pagamintos elektros energijos.
Pagal „Nacionalinę energetinės nepriklausomybės strategiją 2050“, gaminančių vartotojų skaičius Lietuvoje augo eksponentiškai – iki 2024 m. siekė 103 219, o 2026 m. pradžioje padidėjo iki maždaug 157 tūkstančių. Valstybės tikslas – 2030 m. turėti ne mažiau kaip 300 tūkst. gaminančių vartotojų.
Tame pačiame strateginiame dokumente numatyta, kad saulės elektrinės iki 2030 m. turėtų pasiekti 4100 MW galią, o 2050 m. – net 9000 MW. Ilgalaikėje perspektyvoje keliama ambicija, kad visa elektros energija Lietuvoje būtų pagaminta iš atsinaujinančių energijos išteklių.
Saulės elektrinės atsiperka ne visiems
Pastaraisiais metais saulės energetikos sektorius vystėsi sėkmingai, o iki 2030 m. numatomas kone dvigubas gaminančių vartotojų pajėgumų augimas. Vis dėlto pastaruoju metu viešojoje erdvėje vis dažniau keliamos abejonės dėl saulės energetikos ateities. Atsakymas į šį klausimą iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti paradoksalus – vieniems saulės elektrinės apsimoka, kitiems – ne.
Įmonės „Elinija“ projektuotojas dr. G. Gecevičius atkreipia dėmesį, kad 2025 m. birželio–liepos mėnesiais saulės elektrinės Lietuvoje pagamino rekordinius elektros energijos kiekius tuo metu, kai jos poreikis buvo mažesnis. Šalyje esant dvipusei privačių gaminančių vartotojų apskaitos sistemai (angl. net-metering), nepriklausomi elektros tiekėjai pradėjo kelti klausimus dėl patiriamų nuostolių.
Priežastis paprasta – susidarius elektros energijos pertekliui, nepriklausomi tiekėjai turi priimti elektros energiją (žema elektros biržos kaina), o kai gaminančiam vartotojui jos trūksta, pavyzdžiui, rytinio ar vakarinio piko metu arba žiemą, kai elektros energija biržoje yra brangi – privalo grąžinti elektrą gaminančiam vartotojui.
Viešai skelbiama, kad, VERT skaičiavimu, per 2024 m. dėl galiojančio „net-metering“ modelio nepriklausomi tiekėjai patyrė beveik 16 mln. eurų nuostolių, o gaminančių vartotojų sistemai sukurtos naudos siekė tik 11 mln. eurų. Tačiau neretai nutylima, kad didžiajai daliai vartotojų elektros energija parduodama fiksuotais tarifais, kurie tiekėjams užtikrina stabilias pajamas.
Vien saulės elektrinių plėtros nepakanka
Norint spręsti su saulės energetikos plėtra kylančius iššūkius, vien saulės elektrinių plėtros nepakanka – būtini sisteminiai technologiniai ir inžineriniai sprendimai, apimantys visą elektros energetikos sistemą.
„Saulės energetikos plėtrai reikalingos pažangios energijos kaupimo sistemos, išmanieji tinklai bei efektyvios valdymo platformos. Energijos kaupimas tampa ypač svarbus siekiant subalansuoti gamybos svyravimus, o skaitmenizacija leidžia optimizuoti energijos srautus realiu laiku.
Saulės energetika vystysis ne kaip atskira technologija, o kaip hibridinių energijos sistemų dalis: tai bus ir saulės elektrinės, galbūt ir kitų tipų energijos gamybos pajėgumai, ir energijos kaupikliai bei valdomos apkrovos. Tokioms hibridinėms sistemoms reikės išmanaus valdymo, kuris leis gauti didžiausias naudas visiems energetikos sistemos dalyviams“, – sako prof. dr. A. Jonaitis.
Ši transformacija akcentuoja ne tik technologijų, bet ir profesionalios inžinerijos svarbą – nuo elektros tinklų projektavimo iki vėjo ir saulės elektrinių parkų integravimo, užtikrinant ilgalaikį, patikimą ir stabilų elektros energetikos sistemos darbą.
Specialistų paklausa augs
Atsinaujinančios energetikos plėtra kartu atveria ir žmogiškųjų išteklių iššūkius. A. Jonaitis pastebi, kad energijos gamyba naudojant atsinaujinančius energijos šaltinius, energijos kaupimo sistemų diegimas, lankstus elektros energijos vartojimas ir Lietuvos elektros tinklų bei tarpsisteminių jungčių stiprinimas, siekiant efektyviau išnaudoti energijos išteklius, didina energetikos sektoriaus atsparumą ir saugumą.
„Vis dėlto tai reikalauja ne tik įprasto inžinerinio darbo, bet ir inovatyvių, klimatui neutralių technologijų kūrimo. Elektros ir energetikos inžinerijos bei kitų sričių specialistų, reikalingų saulės energetikos ir su ja susijusių technologijų diegimui, valdymui ir priežiūrai, poreikis tik didės“, – įsitikinęs KTU EEF profesorius.
Akademinė bendruomenė aktyviai įsitraukia į šių sprendimų kūrimą. KTU Technologinių ir fizinių mokslų ekscelencijos centro (TiFEC) mokslininkai vykdo tyrimus, prisidedančius prie Europos Sąjungos Žaliojo kurso ir Lietuvos nacionalinės energetikos strategijos įgyvendinimo. Mokslinės kompetencijos taip pat integruojamos į studijas, ugdant specialistus, gebančius spręsti energetikos transformacijos iššūkius ir kurti tvarius energetikos sprendimus.
Taigi, nepaisant kylančių diskusijų ir skirtingų interesų, saulės energetika Lietuvai išlieka vienu svarbiausių energetikos prioritetų. Jos ilgalaikė sėkmė priklausys nuo subalansuotos plėtros, pažangių technologijų diegimo ir kompetentingų specialistų rengimo.
Projektą „Technologinių ir fizinių mokslų ekscelencijos centras (TiFEC)“ Nr. S-A-UEI-23-1 finansuoja Lietuvos mokslo taryba ir Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerija valstybės biudžeto lėšomis pagal programą „Universitetų ekscelencijos iniciatyva“.
