Nors įstatymai įpareigoja mokytojus informuoti tėvus, kaip jų atžalai sekasi mokytis, koks jo elgesys, realybėje pedagogai neretai linkę nutylėti šią informaciją, tad tėvai apie problemas gali sužinoti tik padėčiai tapus kritine. Psichologė atskleidžia, kokių žodžių bei formuluočių pedagogai ir tėvai šiukštu turėtų vengti bendraudami, kad neįsipliekstų konfliktas.
Tėvai tikisi daugiau informacijos iš mokytojų
„Kaip rodo moksliniai tyrimai, Lietuvoje mokinių tėvai dažnai nėra patenkinti gaunama informacija apie savo vaiką bei bendradarbiavimu su ugdymo įstaiga. Dėl to kyla nemažai nesusipratimų tarp tėvų ir ugdymo įstaigos darbuotojų“, – sako Gintarė Jurkevičienė, VšĮ Mokymų ir psichologinio konsultavimo centro psichologė psichoterapeutė.
Pasak jos, dažniausiai pedagogai neteikia informacijos tėvams, nes nenori turėti papildomų problemų, dalis jau yra sukaupę skaudžių patirčių, kai pranešę tėvams patys lieka kalti, tėvai juos užsipuola, problemą neigia arba išlieja pyktį.
„Lietuvoje akivaizdžiai juntamas pedagogų nenoras kalbėti apie nemalonius dalykus, „nešti šiukšles“ už mokyklos ribų. Dažniausiai apie problemą tėvams pranešama tik kai ji tampa labai didelė ir gresia konfliktas. Tuomet tėvai klausia mokytojų, kodėl jiems anksčiau to niekas nepasakė“, – pasakoja G. Jurkevičienė.
Apie ką tylima dažniausiai
Anot psichologės, pedagogai dažniausiai nutyli tą informaciją, kur gali likti patys kalti.
Pavyzdžiui, apie konfliktus, į kuriuos įsivėlė vaikai. „Du vaikai susipešė mokykloje, informuoji tėvus, o šie apkaltina mokytoją, esą kur jis pats buvo, kad neužbėgo muštynėms už akių“, – dėsto G. Jurkevičienė.
Nutinka, kad pedagogai nepasidalina informacija ir apie prastus vaiko mokymosi rezultatus, mat mokykla nenori prarasti mokinio krepšelio lėšų. Gan dažnos istorijos, kad darželyje pedagogai, vengdami problemų, nieko nesako tėvams apie mažylio elgesio ir emocijų bėdas.
„Ir kai tas vaikas atkeliauja į mokyklą ir mokyklos pedagogai pradeda nuolat kartoti tėvams, kad mokinys, pavyzdžiui, nemoka susikaupti, negali išsėdėti pamokoje 45 min., tėvai jais netiki motyvuodami, kad gi darželyje jokių sunkumų nekildavo“, – mini specialistė.
Kodėl svarbu kalbėtis
„Kad ugdymas būtų sėkmingas, turi būti įsitraukę visos trys pusės: ir tėvai, ir pedagogai, ir mokiniai. Jei tėvai laiku negauna informacijos, nukenčia visi“, – įspėja psichologė.
Vaikas negauna reikamos pagalbos. Mokinys, turintis, pavyzdžiui, elgesio ir emocinių problemų, gali gerokai per vėlai sulaukti pedagoginės psichologinės tarnybos įvertinimo ir konsultacijos. Dėl to kentės jo klasiokai. Mokykla nesulauks pagalbos iš vaiko tėvų. Tyla nenaudinga ir mokyklai.
„Žinomas faktas, kad kuo daugiau pedagogai bendradarbiauja su tėvais ir pateikia informacijos, tuo labiau tėvai būna patenkinti ugdymo įstaiga“, – pabrėžia G. Jurkevičienė.
Tėvų ir mokytojų bendradarbiavimas – vis dar silpnoji grandis
„Nors yra ir labai motyvuotų ir pasiruošusių bendradarbiauti mokytojų, visgi praktika, kad tėvams mokykla suteikia per mažai informacijos apie vaiką, gan paplitusi. Ir pastaruosius 15 metų padėtis nesikeičia, išlieka tas pats noras neprisidaryti rūpesčių, neapsikrauti“, – pastebi psichologė.
Pedagogų kvalifikacijos kėlimu besirūpinančios Lietuvos neformaliojo švietimo agentūros (LINEŠA) Kvalifikacijos skyriaus vadovas Arnas Rafanavičius sako, kad Lietuvoje atlikti švietimo tyrimai rodo, jog mokyklos ir tėvų bendradarbiavimas vis dar išlieka viena silpniausių ugdymo proceso grandžių.
„Nacionalinės švietimo analizės duomenimis, bendradarbiavimas su tėvais dažnai vertinamas tik vidutiniškai, o mokyklos pačios pripažįsta poreikį tobulinti informavimo ir komunikacijos formas, todėl ir rengiame mokymus šia tema – kad pedagogai įgautų žinių, kaip valdyti konfliktus ir komunikuoti, kad tėvai išgirstų, suprastų ir bendradarbiaujant aptartų rūpimus klausimus“, – sako jis.
Patarė, nuo ko pradėti sklandų bendravimą
Tėvams G. Jurkevičienė pataria klausti pedagogų apie savo vaiką ir tikėti tuo, ką jie sako.
„Dažna tėvų klaida – problemos neigimas, įsivaizduojant, kad mokytojas, pateikiantis nemalonią informaciją apie vaiką, juos puola, kaltina, tad reikia gintis. Nors iš tikro nieks nepuola, o nori išspręsti situaciją ir padėti“, – pabrėžia psichologė.
Pedagogus ji ragina nebijoti informuoti tėvų ir primena, kad būtent jų atsakomybė – komunikuoti. „Jei tėtis ar mama augina tik vieną vaiką, jiems sunku suprasti, ar su jų atžala viskas tvarkoje, skirtingai nuo padegogo, kuris yra specialistas ir su kuo palyginti jis tikrai turi. Tad nebijokite informuoti ir nepriimkite asmeniškai tėvų reakcijos. Tiesiog taip veikia gerų tėvų psichologija – ginti savo vaiką net tada, kai ginti nereikia“, – aiškina psichologė.
Raudona vėliava: kada tėvai nori ne išklausyti, o gintis?
Pasak G. Jurkevičienės, mokytojams svarbu išmokti kalbėti taip, kad tėvams neįsijungtų gynybinė reakcija. Mat kartais visai nekalti mokytojo žodžiai ar formuluotės suskamba kaip puolimas ar kaltinimas.
„Nereiktų klausti „kodėl“: „kodėl jūsų vaikas vėluoja“, „kodėl nesistengia“, „kodėl nedaro namų darbų“. Mat tas „kodėl“ kitą žmogų veikia kaip bulių raudona vėliava, skatina konfliktą, tėvai automatiškai pradės gintis. Reikia klausti ne „kodėl“, o formuluoti kitaip“, – sako specialistė.
Kita klaida – kritikuoti vaiką, bet nepasakyti gerų dalykų.
„Būna, tėvai skundžiasi, kad nustojo tikrinti el. dienyną, nes nebenori gadintis nuotaikos: ten tik pastaba, blogas vertinimas, vėl pastaba. Patarimas mokytojams: nepamirškite surasti ir dėl ko pagirti mokinį tėvams, tai labai svarbu bendraujant su jais“, – sako G. Jurkevičienė.
Taip pat ji įspėja mokytojus su tėvais nekalbėti taip, tarsi žinotų viską, kas vyksta mokinio šeimoje. „Negalima tėvams sakyti, „tikriausiai namuose neturite kada su vaiku užsiimti“, „turbūt niekada neskiriate laiko vaikui“ ir pan. Žmonės tai irgi priima kaip puolimą. Tiesiog klauskite tėvų: „o kaip darote namų darbus“, „o kaip atrodo jūsų laisvalaikis“, „kaip jūs kalbate apie mokyklą“. Užuot konstatavus „faktą“, reikėtų klausti, domėtis“, – aiškina psichologė, pabrėždama, kad norint pagerinti komunikaciją tarp tėvų ir mokytojų, būtinos abiejų pusių pastangos ir noras.
