Antradienį Seimas po pateikimo pritarė vadinamajam „kovos su dezinformacija“ įstatymų paketui, kurį pristatė Prezidentūros vyriausioji patarėja Daiva Ulbinaitė. Projektams pritarta po pateikimo beveik vienbalsiai, tačiau dalis teisininkų ir viešosios erdvės dalyvių jau kelia klausimą, ar siūlomos priemonės neperžengia saviraiškos laisvės ribų.
Diskusijos centre atsidūrė ne pats deklaruojamas tikslas kovoti su priešiškomis informacinėmis operacijomis, bet tai, kokiomis priemonėmis siūloma šį tikslą įgyvendinti.
Kas numatoma įstatymų pakete
Projektuose siūloma plačiau apibrėžti dezinformacijos sąvoką bei numatyti papildomus mechanizmus kovai su klaidinančiu ar visuomenę destabilizuoti galinčiu turiniu.
Kritikai atkreipia dėmesį, kad projekte vartojamos tokios sąvokos kaip:
• „klaidinanti informacija“;
• „institucijų destabilizavimas“;
• „kitų svarbių visuomenės interesų pažeidimas“;
• „mokslinių ar faktinių duomenų iškraipymas“.
Anot teisininkų, tokios formuluotės gali būti interpretuojamos itin plačiai ir sudaryti prielaidas nevienodam taikymui.
Paketu taip pat siūloma:
• numatyti administracinę atsakomybę už dezinformacijos skleidimą;
• suteikti institucijoms teisę kreiptis dėl turinio pašalinimo ar prieigos ribojimo;
• įpareigoti platformas operatyviau reaguoti į tam tikrą informaciją.
Kodėl kilo abejonės
Viešojoje erdvėje pasirodžiusiose teisinėse analizėse pabrėžiama, kad demokratinėje valstybėje saviraiškos ribojimai turi būti itin aiškūs, tikslūs ir proporcingi.
Remiamasi tiek Europos žmogaus teisių teismo praktika, tiek Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija, pagal kurias asmuo turi iš anksto suprasti:
• kokia informacija laikoma draudžiama;
• kokios pasekmės gali kilti;
• kokia institucija ir kokiu pagrindu priima sprendimus.
Kritikai teigia, kad dabartinėje redakcijoje dalis sąvokų yra pernelyg abstrakčios, todėl ateityje galėtų būti taikomos ne tik akivaizdžiai melagingam ar neteisėtam turiniui, bet ir aštriai valdžios kritikai ar ginčytinoms viešoms diskusijoms.
Ypač daug klausimų kelia administracinio turinio ribojimo mechanizmai, kai sprendimai dėl informacijos prieinamumo galėtų būti inicijuojami ne teismo, o administracinių institucijų lygmeniu.
Politinė kalba turi aukščiausią apsaugą
Europos žmogaus teisių teismo praktikoje politinė kalba ir valdžios kritika laikomos viena stipriausiai saugomų saviraiškos formų.
Būtent todėl teisininkai pabrėžia, kad valstybė negali sukurti tokio reguliavimo, kuris leistų riboti ne tik neteisėtą turinį, bet ir teisėtą, nors ir nepatogią ar valdžiai nepalankią nuomonę.
Diskusijose taip pat minimas Europos Sąjungos Skaitmeninių paslaugų aktas (DSA), kuris orientuotas į kovą su neteisėtu turiniu, tačiau kartu numato procedūrines garantijas, naudotojų teisę ginčyti sprendimus ir fundamentinių teisių apsaugą.
Kritikai perspėja, kad nacionalinis reguliavimas negali tapti platesniu ribojimo instrumentu nei Europos Sąjungos teisėje numatyti standartai.
Diskusijos dar tik prasideda
Kol kas projektams pritarta tik po pateikimo. Toliau jų laukia svarstymas komitetuose, ekspertų vertinimai bei galimi pakeitimai.
Vis dėlto jau dabar akivaizdu, kad „kovos su dezinformacija“ paketas gali tapti viena jautriausių artimiausio politinio sezono temų, kur susidurs du principai: valstybės siekis apsisaugoti nuo informacinių grėsmių ir pareiga užtikrinti saviraiškos laisvę demokratinėje visuomenėje.
Dažniausiai užduodami klausimai:
Kas yra laikoma dezinformacija pagal naująjį projektą?
Projekte siūloma plačiau apibrėžti dezinformacijos sąvoką, įtraukiant tokius terminus kaip „klaidinanti informacija“, „faktinių duomenų iškraipymas“ ar turinys, galintis sukelti „institucijų destabilizavimą“. Tačiau teisininkai perspėja, kad šios formuluotės yra abstrakčios ir gali būti interpretuojamos itin plačiai.
Kokios baudos ar pasekmės numatomos už dezinformacijos skleidimą?
Įstatymų paketu siūloma nustatyti administracinę atsakomybę už klaidinančios informacijos platinimą. Taip pat institucijoms būtų suteikta teisė kreiptis dėl turinio pašalinimo ar prieigos prie jo ribojimo, o platformos būtų įpareigotos į tokius prašymus reaguoti operatyviau.
Ar šis įstatymas gali apriboti teisėtą valdžios kritiką?
Kritikai ir teisininkai nuogąstauja, kad dėl neaiškių apibrėžimų reguliavimas gali būti pritaikytas ne tik melagingoms naujienoms, bet ir aštrioms politinėms diskusijoms ar valdžiai nepalankiai nuomonei riboti. Pabrėžiama, kad pagal Europos žmogaus teisių teismo praktiką politinė kalba turi aukščiausią apsaugą, todėl valstybė negali riboti teisėtos, nors ir nepatogios kritikos.
