Pastarosiomis dienomis socialiniuose tinkluose ir LRT eteryje aktyviai diskutuojama, kokių gebėjimų turėtų turėti pirmokas Lietuvoje. Autorė, pastebėjusi vieną LRT vaizdo įrašą, išreiškia nuogąstavimus ir nuoširdžiai pasimetusi.
Likus nedaug laiko iki mokslo metų pradžios, tėvai tradiciškai nerimauja dėl vaikų pasirengimo mokyklai: ar jie skaito, skaičiuoja, pažįsta raides, ar neatsiliks. Tai kasmet sukuria vis didesnę visuomenės spaudimo bangą tėvams, vaikams ir mokytojams.
Kiekvienas vaikas, rugsėjo pirmąją ateinantis į klasę, atsineša savo patirtis, stiprybes ir pasaulio matymą. Autorė ragina priimti šią įvairovę ne kaip problemą, o kaip vertybę.
„Ar mes ir toliau kursime mokyklą nuo gąsdinimo, lyginimo ir neadekvačių lūkesčių? O gal pagaliau jau sustosime?“ – klausia ji. Pabrėžiama, kad į pirmą klasę turėtų būti priimami vaikai, brandūs mokytis, o svarbiausia – ne skaitymo įgūdžiai, o bendras pasirengimas: smalsumas, gebėjimas mokytis, bendradarbiauti, susikaupti ir veikti savarankiškai.
Lietuvoje priešmokyklinio ugdymo pabaigoje tikimasi, kad vaikas pažins daugumą raidžių, gebės skaityti paprastą tekstą, rašyti spausdintinėmis raidėmis ir atlikti matematinius veiksmus. Tuo tarpu Estijoje, garsėjančioje stipria švietimo sistema, didesnis dėmesys skiriamas vaiko pasirengimui mokytis: gebėjimui susikaupti, bendradarbiauti, spręsti problemas, būti savarankiškam, smalsiam ir pasitikinčiam savimi. Skaitymas ir skaičiavimas laikomi svarbiais, bet ne pagrindiniais sėkmės rodikliais.
Lietuvoje dažnai klausiama „Ar vaikas jau skaito?“, o Estijoje – „Ar vaikas nori mokytis?“. Šis skirtumas, anot autorės, gali būti vienas svarbiausių.
Taip pat akcentuojamas savivaldaus mokymosi svarbumas. Pasaulinė praktika rodo, kad vaikai geriau mokosi, kai gali judėti savo tempu, rinktis mokymosi būdus ir prisiimti atsakomybę. Tai ypač svarbu pirmoje klasėje, kurioje susitinka vaikai su skirtingais gebėjimais ir pasirengimu. Teorija, anot autorės, pasitvirtina praktikoje – individualus ugdymas, atsižvelgiant į vaiko gebėjimus, interesus ir pažangą, duoda naudos visiems: vaikams auga pasitikėjimas savimi ir mokymosi džiaugsmas, mokytojai geriau atliepia poreikius, o tėvai jaučia ramybę.
Sunkiau nei skaityti ar skaičiuoti, anot autorės, yra vaikui išugdyti pasitikėjimą savimi, drąsą klausti ir tyrinėti, nebijoti suklysti. Todėl svarbiausia ne tai, kiek raidžių pažįsta būsimas pirmokas, o ar mokykla yra pasirengusi priimti skirtingus vaikus, ne spausti juos, o tikėti jų galimybe augti. Mokyklos sėkmė prasideda ne tada, kai vaikai ateina vienodi, o tada, kai mokykla geba jų skirtumus paversti stiprybe.
Autorė, Švietimo programos autorė ir darželių bei mokyklų steigėja Vilma Grigoraitienė, tikisi, kad Lietuvos mokykla „atsimerks“ ir ugdys pirmiausia žmogų, o ne jo gebėjimus atlikti užduotis, tikint, kad smalsus, savimi pasitikintis ir mokytis norintis vaikas anksčiau ar vėliau išmoks visko, ko reikia.
