Mažosios hidroelektrinės atsidūrė kryžkelėje: ar išgyvens aplinkosaugos reikalavimų spaudimą?
[Vietovė, Lietuva] – Lietuvos mažosioms hidroelektrinėms gresia sunkus išbandymas. Nors jos prisideda prie vietos energetinio saugumo, nauji aplinkosaugos reikalavimai, deja, gali tapti nepakeliama našta. Pagal galiojančius teisės aktus, iki 2032 metų hidroelektrinių valdytojai privalo įrengti žuvitakius, kurie užtikrintų žuvų migracijos kelius. Tačiau šie darbai turės būti finansuojami iš verslo lėšų, o valstybė kol kas nesirengia kompensuoti žuvitakių įrengimo išlaidų.
Pagal Vandens įstatymą, kompensavimo tvarka turėjo būti parengta iki 2024 m. pabaigos. Aplinkos ministerija turėjo būti atsakinga už jos sukūrimą. Vis dėlto, pasak Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos konfederacijos (LAIEK) prezidento Martyno Nagevičiaus, kompensavimo mechanizmas iki šiol neaiškus. Ministerija argumentuoja, kad aplinkosauginių reikalavimų laikymasis yra verslo atsakomybė, todėl kompensuoti išlaidas neplanuojama.
Šis požiūris kelia didelį susirūpinimą mažųjų hidroelektrinių savininkams. M. Nagevičius įspėja, kad žuvitakio įrengimas gali kainuoti apie 300 tūkst. eurų, o daugumos mažųjų hidroelektrinių metinis pelnas siekia tik 10–30 tūkst. eurų. Kai kurios netgi dirba nuostolingai. Tokia finansinė našta, pasak jo, priverstų daugelį jų nutraukti veiklą.
Be finansinio klausimo, Aplinkos ministerija taip pat vėluoja su kitais svarbiais žuvitakių įrengimo darbais. Dar nėra atlikti statybos techninio reglamento pakeitimai, kurie leistų diegti modernius žuvitakius. Be to, neparengta servitutų nustatymo tvarka, reikalinga tais atvejais, kai žuvitakis turėtų būti statomas privačioje žemėje. M. Nagevičiaus nuomone, deklaruojami ambicingi aplinkosaugos tikslai, tačiau realios priemonės jiems įgyvendinti neparengtos. Be aiškaus finansavimo modelio ir ilgalaikės hidroenergetikos politikos, investicijos į aplinkosaugą nevyks, o konfliktas tarp valstybės ir verslo tik gilės.
Socialdemokratas Audrius Radvilavičius, Seimo Aplinkos apsaugos komiteto narys, pabrėžia bendradarbiavimo svarbą. Jis teigia, kad vien šūkių nepakaks siekiant aplinkosaugos tikslų. Parlamentaras pripažįsta, kad užkrauti naštą vien hidroelektrinių savininkams, nenumatant kompensacijų, nėra geras būdas tikslui pasiekti.
A. Radvilavičius siūlo įstatymo pakeitimą, numatantį žuvitakių įrengimo terminą visoms hidroelektrinėms iki 2030 m. pabaigos. Per tą laiką būtų galima ieškoti finansavimo šaltinių ne tik iš valstybės biudžeto, bet ir iš ES fondų. Jis įspėja, kad neišsprendus finansavimo klausimų, verslas nematys galimybių finansuoti įrengimo ir turės stabdyti veiklą. Tuomet kils klausimų, kas perims užtvankos vandens lygio balansavimą ir priežiūrą.
M. Nagevičius teigiamai vertina idėją, kad Energetikos ministerija taip pat prisidėtų prie žuvitakių finansavimo. Jis argumentuoja, kad jei hidroelektrinės prisideda prie energetinio saugumo, dalis aplinkosauginių investicijų galėtų būti finansuojama iš energetikos sektoriaus lėšų.
Lietuvoje veikia beveik 100 hidroelektrinių, kurios pagamina apie 3,5 proc. šalyje suvartojamos elektros. Energetikos ekspertai pažymi, kad hidroenergetika atlieka svarbias elektros sistemos stabilumo funkcijas – suteikia inerciją, balansavimą ir sistemos atkūrimo galimybes po avarijų.
Daugelyje Europos valstybių hidroelektrinės laikomos reikšminga energetikos sistemos dalimi, o investicijos nukreipiamos ne į jų naikinimą, bet į modernizavimą ir poveikio gamtai mažinimą – statomi žuvitakiai, atnaujinamos turbinos, automatizuojami procesai. Ar Lietuva sugebės rasti tinkamą balansą tarp aplinkosaugos ir energetikos poreikių? Tai klausimas, į kurį atsakymo teks palaukti.
