Naujas sporto abonementas, sveikesnė mityba, tvarkingesnis miego režimas ar seniai planuota veikla. Rugsėjį noras pradėti iš naujo neretai primena sausio pradžią – tik vietoje naujametinių pažadų jį lydi grįžimas į darbus, studijas ir įprastą gyvenimo ritmą. Tačiau kodėl būtent rudens pradžia taip dažnai tampa pokyčių atskaitos tašku ir kas lemia, ar naujas užsidegimas išliks ilgiau nei kelias savaites?
„Vasara daugeliui žmonių Lietuvoje išsiskiria iš likusios metų dalies. Tai dažnas atostogų metas, sulėtėja įprastas darbo ar studijų ritmas, daugiau keliaujama, leidžiama laiko su draugais ar šeima, ilsimasi. Kitaip tariant, bent kuriam laikui pasikeičia įprasta kasdienybės struktūra“, – teigia Kauno technologijos universiteto (KTU) psichologas Eimantas Lukoševičius.
Rugsėjį šis laikotarpis baigiasi – grįžtama į darbus, studijas, mokyklas, atsiranda daugiau įsipareigojimų ir aiškesnė dienotvarkė. Dėl tokio kontrasto ruduo gali tapti savotišku psichologiniu atskaitos tašku, žyminčiu vieno laikotarpio pabaigą ir kito pradžią. Tokie aiškūs laiko atskaitos taškai gali paskatinti atsigręžti į savo kasdienybę, iš naujo įvertinti tikslus, įpročius ar norimus pokyčius.
„Šiuo požiūriu rudens pradžia kai kuriems žmonėms iš tiesų gali priminti Naujuosius metus – atsiranda jausmas, kad prasideda naujas etapas ir kartu atsiveria galimybė ką nors pradėti iš naujo. Vis dėlto šis jausmas nėra būdingas visiems. Žmogui, kuris vasarą neatostogavo arba kurio gyvenimo ritmas vasarą beveik nepasikeitė, rugsėjis gali neturėti tokio ryškaus naujos pradžios pojūčio. Todėl svarbi ne vien pati rudens pradžia, bet ir tai, kiek ji konkrečiam žmogui iš tiesų žymi pokytį jo kasdienybėje“, – sako E. Lukoševičius.
Iš vaikystės atsineštas rugsėjo ritmas
KTU psichologo teigimu, vaikystės patirtys prie tokio rudens suvokimo prisideda gana stipriai. Juk nuo pat pirmųjų mokslo metų iki mokyklos baigimo gyvename panašiu ciklu: rugsėjį prasideda mokslo metai, atsiranda naujas tvarkaraštis, pareigos, tikslai, kartais – nauja klasė ar nauji žmonės.
„Kadangi toks ciklas kartojasi daug metų, rugsėjis gali įsitvirtinti kaip savotiškas psichologinis signalas, rodantis, kad po laisvesnio laikotarpio prasideda labiau struktūruotas ir intensyvesnis etapas. Net ir baigus mokyklą ar studijas šios asociacijos gali išlikti – artėjant rudeniui gali natūraliai kilti noras grįžti prie rutinos, planuoti darbus, kelti naujus tikslus ar pradėti naujas veiklas“, – pasakoja jis.
Žinoma, šios asociacijos gali skirtis priklausomai nuo žmogaus patirties. Jei mokslo metų pradžia vaikystėje buvo siejama su smalsumu, naujovėmis ir maloniu laukimu, rugsėjis gali turėti teigiamą naujos pradžios atspalvį. Jei mokykla buvo susijusi su dideliu stresu ar nemaloniomis patirtimis, rudens pradžia gali kelti ir visai kitokius jausmus.
Naujos pradžios efektas
Naujos pradžios efektas (angl. fresh start effect) reiškia, kad tam tikrus laiko momentus – Naujuosius metus, gimtadienį, naują savaitę, mėnesį ar, šiuo atveju, rudens pradžią – galime suvokti kaip ribą tarp vieno gyvenimo etapo ir kito. Tokia simbolinė riba leidžia tarsi atskirti tai, kas buvo anksčiau, nuo to, kas prasideda dabar.
„Tai gali būti svarbu motyvacijos požiūriu, nes atsiranda galimybė į ankstesnius nepavykusius bandymus, klaidas ar nepageidaujamus įpročius žiūrėti kaip į praėjusio etapo dalį. Vietoje minties „man ir vėl nepavyks“ gali atsirasti jausmas, kad prasideda naujas etapas, kuriame galiu pabandyti elgtis kitaip. Kartu tokie laikotarpiai paskatina sustoti ir įvertinti, kuo esame patenkinti savo gyvenime, ką norėtume keisti ir kokių tikslų siekti“, – aiškina KTU psichologas.
Vis dėlto pats naujos pradžios jausmas pokyčio negarantuoja. Jis gali suteikti pradinį impulsą, tačiau norint, kad pokytis išliktų, reikia realistiškų tikslų, pastangų ir palaipsniui formuojamų įpročių. Kitaip tariant, simbolinė nauja pradžia gali padėti pajudėti iš vietos, tačiau svarbu, kaip šiuo impulsu pasinaudosime.
Žmonėms, kuriems svarbus aiškumas, struktūra ir nuspėjamumas, po mažiau struktūruotos vasaros gali natūraliai sustiprėti noras grįžti prie įprastos dienotvarkės. Tuo tarpu tiems, kurie geriau jaučiasi turėdami daugiau laisvės ir spontaniškumo, grįžimas į griežtesnę rutiną nebūtinai bus laukiamas.
„Svarbu ir tai, kokia žmogaus kasdienybė buvo iki vasaros. Jei darbo ar studijų laikotarpiu trūko poilsio, lankstumo ir galimybės spontaniškai planuoti savo laiką, vasarą turėta laisvė gali kaip tik išryškinti šį poreikį. Tokiu atveju po vasaros žmogus gali ne tiek norėti sugrįžti į ankstesnę rutiną, kiek ieškoti būdų, kaip dalį vasarai būdingo lankstumo išsaugoti ir kasdienybėje“, – sako E. Lukoševičius.
Rutina padeda tol, kol nepradeda riboti
Rutina, pasak KTU psichologo, gali būti svarbi mūsų psichologinei savijautai, nes suteikia daugiau aiškumo, nuspėjamumo ir saugumo jausmo. Kai maždaug žinome, kaip atrodys mūsų diena, kokios veiklos ar pareigos mūsų laukia, atsiranda mažiau nežinomybės, o kartu gali sumažėti ir su ja susijusi įtampa ar stresas.
„Kitas svarbus dalykas – rutina padeda tausoti mūsų psichologinius išteklius. Kai dalis kasdienių veiksmų tampa įprasta ir automatiška, nebereikia kiekvieną kartą iš naujo spręsti, ką ir kada daryti, tiek daug planuoti ar priimti daugybės smulkių sprendimų. Pavyzdžiui, jei turime nusistovėjusį miego, valgymo, darbo ar fizinio aktyvumo režimą, dalis dienos tarsi susidėlioja savaime. Tai leidžia daugiau dėmesio ir energijos skirti kitiems dalykams“, – aiškina E. Lukoševičius.
Svarbūs gali būti ir kasdieniai ritualai. Jie nebūtinai turi būti sudėtingi – tai gali būti rytinis kavos puodelis, trumpas pasivaikščiojimas po darbo, knygos skaitymas prieš miegą ar bendras šeimos valgymas. Tokie pasikartojantys veiksmai gali tapti savotiškais dienos atskaitos taškais, padedančiais pereiti iš vienos veiklos ar būsenos į kitą.
„Tačiau svarbu, kad tiek rutina, tiek ritualai netaptų pernelyg griežti. Jei žmogui reikia labai stiprios kontrolės, o bet koks nukrypimas nuo plano pradeda kelti didelį nerimą ar diskomfortą, rutina gali nebepadėti, o priešingai – riboti. Todėl naudinga turėti tam tikrą kasdienybės struktūrą, tačiau kartu išlaikyti lankstumą ir gebėjimą prisitaikyti, kai aplinkybės pasikeičia“, – pažymi jis.
Vien motyvacijos neužtenka
E. Lukoševičius pastebi, kad pradėdami naują rutiną ar išsikeldami naujus tikslus dažnai jaučiame nemažai entuziazmo, nes įsivaizduojame, kaip šie pokyčiai gali pagerinti mūsų gyvenimą. Galvojame, kad geriau jausimės, būsime produktyvesni, sveikesni, pasieksime norimų rezultatų ar pagaliau įgyvendinsime tai, ką kurį laiką atidėliojome. Pats naujumo jausmas taip pat gali būti malonus ir suteikti papildomos motyvacijos.
„Tačiau po kurio laiko naujumo efektas sumažėja ir vis labiau susiduriame su pačiu pokyčio procesu. Jis reikalauja pastangų, laiko ir energijos, o rezultatai ne visada pasirodo taip greitai, kaip tikėjomės. Be to, atsiranda nuovargis, kitos pareigos, pasitaiko dienų, kai tiesiog nesinori laikytis susikurto plano. Todėl visiškai natūralu, kad pradinis entuziazmas ilgainiui sumažėja – būtų sunku nuolat išlaikyti tokį patį aukštą motyvacijos ir energijos lygį“, – sako KTU psichologas.
Dėl to ilgalaikiams pokyčiams svarbu ne tik pradinė motyvacija. Daug svarbiau, ar naują elgesį pavyksta palaipsniui paversti įpročiu ir įtraukti į savo kasdienybę taip, kad jam palaikyti nebereikėtų tiek daug sąmoningų pastangų. Taip pat svarbu nesitikėti, kad kiekvieną dieną būsime vienodai motyvuoti. Ilgalaikį pokytį dažniausiai palaiko ne nuolatinis entuziazmas, o pakankamai tvari rutina ir gebėjimas tęsti net tada, kai motyvacijos yra mažiau.
„Bandymas vienu metu pakeisti labai daug dalykų gali duoti ir priešingą rezultatą. Pradėti sportuoti, keisti mitybą, miego režimą, daugiau skaityti ir kartu siekti didesnio produktyvumo reiškia, kad vienu metu turime sąmoningai kontroliuoti ir keisti nemažą dalį savo kasdienio elgesio. Ilgainiui tai gali būti sunku išlaikyti, ypač kai šalia išlieka darbas, studijos, šeima ir kitos kasdienės pareigos“, – pabrėžia jis.
Sunkumų kyla ir tada, kai sau iškeliame labai daug reikalavimų vienu metu. Jei nepavyksta laikytis vieno ar kelių užsibrėžtų tikslų, galime nusivilti savimi ir pradėti galvoti, kad apskritai nesugebame keistis. Pokytis nebūtinai turi būti didelis, kad būtų reikšmingas.
Įkvėpimas gali tapti spaudimu
Socialiniuose tinkluose matomas grįžimo į rutiną ar produktyvumo turinys, KTU psichologo teigimu, gali veikti dvejopai. Kitų žmonių pavyzdžiai gali motyvuoti, suteikti naujų idėjų ar padėti atrasti naudingų įpročių, kuriuos galime pritaikyti savo gyvenime. Kartais pamatę, kaip kitas žmogus sportuoja, planuoja savo laiką ar kuria tam tikrus kasdienius ritualus, galime ir patys pajusti norą ką nors išbandyti. Tokiu atveju socialiniai tinklai gali tapti įkvėpimo šaltiniu.
„Kita vertus, problemų gali kilti tuomet, kai pradedame nebesisemti idėjų, o lyginti savo gyvenimą su tuo, ką matome ekrane. Socialiniuose tinkluose dažniausiai matome tik tam tikrą žmogaus gyvenimo dalį – galutinį rezultatą, gražiai sudėliotą rutiną ar produktyvią dieną, tačiau nematome visų aplinkybių, nesėkmių ar pastangų, kurios slypi už matomo vaizdo“, – pabrėžia jis.
Todėl gali susidaryti įspūdis, kad ir mūsų gyvenimas turėtų atrodyti panašiai. Jeigu bandome atkartoti rutiną, kuri mums per sudėtinga, neatitinka mūsų gyvenimo aplinkybių ar apskritai mums nėra prasminga, toks turinys gali pradėti kelti spaudimą, nepasitenkinimą savimi ar jausmą, kad darome nepakankamai.
Ne tobula, o tvari rutina
E. Lukoševičius dalijasi, kad pirmiausia verta atsirinkti tuos pokyčius, kurie mums patiems iš tiesų yra prasmingi. Ne todėl, kad taip daro kiti, kad tai matėme socialiniuose tinkluose ar jaučiame, jog turėtume taip gyventi, bet todėl, kad konkretus pokytis gali pagerinti būtent mūsų gyvenimą. Kai suprantame, kodėl norime ką nors keisti ir ką mums tai suteiks, tikėtina, kad bus lengviau tęsti ir tuomet, kai pradinis entuziazmas sumažės.
„Kitas svarbus dalykas – realistiški ir įgyvendinami tikslai. Vietoje bandymo iš karto iš esmės pakeisti savo gyvenimo būdą dažnai naudingiau pradėti nuo mažesnio pokyčio. Pavyzdžiui, vietoje tikslo „nuo šiol sportuosiu penkis kartus per savaitę“ galima pradėti nuo vienos ar dviejų treniruočių ir stebėti, kaip tai pavyksta suderinti su likusia kasdienybe. Kai naujas elgesys tampa vis įprastesnis, pokytį galima palaipsniui didinti arba įtraukti kitą“, – sako jis.
Taip pat svarbu kuo konkrečiau numatyti, kaip naujas įprotis atrodys kasdienybėje – ne tik „daugiau skaitysiu“, bet, pavyzdžiui, „prieš miegą 15 minučių skaitysiu knygą“. Kuo mažiau kiekvieną kartą reikia iš naujo nuspręsti, kada ir kaip ką nors darysime, tuo lengviau naują elgesį įtraukti į rutiną.
„Galiausiai verta iš anksto susitaikyti su tuo, kad rutinos ne visada pavyks laikytis idealiai. Bus dienų, kai būsime pavargę, turėsime daugiau darbų, susirgsime ar tiesiog neturėsime motyvacijos. Viena praleista treniruotė ar vakaras be knygos nereiškia, kad pokytis nepavyko. Ilgalaikei rutinai svarbiau ne tobulai laikytis plano, o gebėti prie jo sugrįžti po nukrypimų“, – pažymi KTU psichologas.
