Neretai manoma, kad sergančiu vaiku namuose dažniau lieka mama, tačiau priežastys gali būti sudėtingesnės nei paprastas nenoras. Šeimos sprendimus lemia praktiniai klausimai: kieno darbas leidžia likti namuose, kieno pajamų praradimą šeima gali sau leisti, ir kieno iš tėvų geriau išmanoma vaiko sveikatos istorija.
Šie klausimai buvo analizuojami projekte „Kartu stipresni: tėčių indėlis į vaiko sveikatos ir negalios priežiūrą“, kurio metu buvo renkami institucijų duomenys, apklausiami specialistai, tėvai, analizuojama Lietuvos ir užsienio praktika.
Finansiniai aspektai lemia pasirinkimą
Vienas projekto dalyvių atviravo, kad nors mielai liktų su sergančiais vaikais, šeimoje dažniau nusprendžiama kitaip dėl didesnio bendrų pajamų sumažėjimo, jei nedirbtų jis. Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba taip pat pažymi, kad partnerių pajamų skirtumai ir socialinio draudimo išmokų ribos gali lemti situaciją, kai finansiškai racionaliau su slaugomu šeimos nariu lieka mažiau uždirbantis iš tėvų. Nors 2025 m. „Sodra“ užfiksavo daugiau moterų nei vyrų slaugos atvejų, svarbus skirtumas gali atsirasti dar prieš slaugą – sprendžiant, kuris iš tėvų apskritai liks namuose. Įtakos turi ir darbo pobūdis, pavyzdžiui, kontaktinis darbas ar pamainos.
„Jei šeima kiekvieną kartą turi skaičiuoti, kurio nedarbingumas mažiau sumažins pajamas, nebegalime sakyti, kad priežiūros pasidalijimas yra vien privatus šeimos pasirinkimas. Kartais tėtis lieka darbe ne todėl, kad nenori būti su vaiku, o todėl, kad šeima kitaip negali sau leisti“, – aiškina gyvybės mokslų teisės ekspertas, European Life Science & Knowledge Institute (ELSKI) partneris Andrej Rudanov.
Vaikystės patirtys ir tėvų vaidmenys
ELSKI tėčių apklausoje dalyvavę vyrai vaikystėje kaip pagrindinę rūpintoją įvardijo mamą. Tai atspindi matytą šeimos vaidmenų modelį. Tačiau tarp moterų pasitaiko pasakojimų, kad vaikystėje jomis aktyviai rūpinosi tėčiai. Nors tai neleidžia daryti statistiškai pagrįstų išvadų, kontrastas gali būti vertas tyrimo, siekiant suprasti, ar skiriasi patys rūpinimosi, emocinio ryšio ir atsakomybės modeliai.
Kompetencijos kaupimasis ir bendratėvystė
Pokalbiuose su šeimomis, ypač rajonuose, dažnai išryškėjo požiūris, kad vaiko priežiūra yra „šeimos vidaus reikalas“, o vyras turėtų likti darbe ir uždirbti. Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje dažniau girdėta pozicija apie funkcijų pasidalijimą ir tėvų įsitraukimą į vaiko sveikatos priežiūrą. A. Rudanov pastebi, kad kai vienas tėvas sukaupia daugiau žinių ir patirties, kitam lieka vis mažiau galimybių jas įgyti, sukuriant uždarą ratą. Rūpestinga tėvystė glaudžiai susijusi su bendratėvyste – tėvų tarpusavio santykiais ir pareigų pasidalinimu, o tai veikia ir lyčių normos. Tyrimai rodo, kad tėčio įsitraukimui į vaikų priežiūrą įtakos turi partnerės skatinimas ar ribojimas. Daugiau kaip penkias valandas per dieną vaikų iki 11 metų priežiūrai skiria 37 proc. moterų ir 25 proc. vyrų.
Lygiavertė tėvystė auginant vaiką su negalia
Lygiavertė tėvystė nereiškia 50/50 pareigų pasidalijimo, bet abiejų tėvų pakankamą informaciją ir kompetenciją, kad prireikus vienas galėtų savarankiškai perimti kito vaidmenį. Tai ypač svarbu auginant vaiką su negalia ar lėtine liga, kai priežiūra tampa ilgalaike sistema. Jei visa sistema laikosi ant vieno žmogaus, šeima tampa pažeidžiama. „Tėtis nėra mamos pagalbininkas. Ir mama nėra žmogus, kuriam valstybė turi pagal nutylėjimą atiduoti visą vaiko sveikatos vadybą. Abu jie yra vaiko atstovai ir abu turi turėti realią galimybę tapti kompetentingais rūpintojais“, – pabrėžia A. Rudanov.
Valstybės siekis ir iššūkiai
Nors Civilinis kodeksas ir Vyriausybės programos numato lygybę ir abiejų tėvų įtraukimą į vaiko priežiūrą, praktinis vaidmenų pasidalijimas tebėra netolygus. Tai apsunkina pokyčių matavimą, nes dalis institucijų negali patikimai fiksuoti tėčių ir mamų paslaugų naudojimo. Spalio 26 d. Seimui ir institucijoms buvo pateikti pasiūlymai 2027–2030 m. sukurti ir įgyvendinti rūpestingos tėvystės modelį, apibendrinus projekto rezultatus. Siūloma sujungti esamas priemones į vientisą veiksmų sistemą, įtraukiant lankstesnes išmokas, darbo gaires, tėvų mokymus, šeimos priežiūros planus ir abiejų tėvų kontaktų fiksavimą sveikatos sistemoje. Seime surengta diskusija aptarti šiuos pasiūlymus. A. Rudanov diskusiją vertina kaip svarbaus etapo pradžią, ragindamas platesnį institucijų ir visuomenės dialogą, siekiant realių pokyčių.
