Vilniaus arkikatedroje tęsiamos Vytauto Didžiojo palaikų paieškos. Istorikai sutaria, kad Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovas buvo palaidotas šioje šventovėje, tačiau dabartinė jo palaikų vieta nežinoma, o mokslininkai perspėja, kad net aptikus kaulų jų tapatybės patvirtinimas būtų ilgas ir sudėtingas.
Mokslininkai tikrina anksčiau netirtas ertmes
Vytautas Didysis mirė 1430 metų spalio 27 dieną Trakuose. Jo kūnas buvo atgabentas į Vilnių, o vienas paskutinių valdovo norų buvo būti palaidotam Katedroje, kurią jis rėmė ir padėjo atstatyti po 1399 metų gaisro.
Lietuvos istorijos instituto duomenimis, tikslių žinių apie Vytauto palaidojimo vietą nebeturima nuo XVII amžiaus vidurio maskolių „tvano“ laikų. Apie dabartinių paieškų realumą ir galimybes atpažinti palaikus 15min kalbino Lietuvos istoriką Rimvydą Petrauską bei Lenkijos istorikę Lidią Korczak.
2026 metų liepos 8 dieną Vyriausybė pritarė kompleksinių Vilniaus arkikatedros tyrimų planui, kurį parengė laikinosios premjerės Ingos Ruginienės sudaryta darbo grupė. Plane numatytos penkios tyrimų kryptys: istoriniai ir šaltiniotyriniai, architektūriniai ir mūro, bioarcheologiniai ir paleogenetiniai, archeologiniai bei menotyriniai tyrimai.
Lietuvos istorijos instituto mokslininkai Katedrą tiria georadarais, 3D skeneriais ir rentgeno fluorescencinės analizės metodu. Institutui taip pat pavestas bandomasis minimaliai invazinis patikrinimas.
Iki 2026 metų rugsėjo buvo aptikta 20 anksčiau netyrinėtų galimų ertmių. Pirmųjų tyrimą planuota pradėti spalį, o pirmiausia pasirinkta vieta prie Šv. Kazimiero koplyčios mauzoliejaus vakarinės sienos.
Archeologas Saulius Sarcevičius aiškino, kad sieną ketinama gręžti iš lauko pusės, kad nebūtų pažeistas tarpukariu įrengtas mauzoliejaus drėgmės izoliacijos sluoksnis. Pro gręžinį į ertmę numatyta įleisti vaizdo kameras ir skenavimo įrangą, galinčią sukurti patalpos 3D vaizdą. Jeigu viduje būtų aptikta radinių, jų išėmimas taptų jau kito tyrimų etapo užduotimi.
Lietuvos istorijos instituto direktorius Aurimas Švedas save vadino „atsargiu realistu“. Pasak jo, kol kas nėra pagrindo džiūgauti, nes tyrėjų dar laukia ilgas kelias.
Hipotezė apie slaptą perlaidojimą vertinama skeptiškai
Vieta prie mauzoliejaus sienos pasirinkta tikrinti dėl Sauliaus Poderio iškeltos hipotezės ir didelio visuomenės susidomėjimo. Tai nereiškia, kad mokslininkai jau būtų nustatę ten esant Vytauto kapavietę.
S. Poderis teigia, kad valdovo palaikai galėjo būti rasti ir slapta perlaidoti tarpukariu. Tačiau Bažnytinio paveldo muziejaus istorikė Alina Pavasarytė šią versiją vertina skeptiškai. Ji atkreipia dėmesį, kad 1931 metais radiniai buvo dokumentuojami, todėl visų tyrėjų susitarimas nuslėpti Vytauto palaikus jai atrodo sunkiai tikėtinas.
Po 1931 metų potvynio, rugsėjo 21 dieną, slaptoje Katedros kriptoje buvo rasti Lietuvos ir Lenkijos valdovo Aleksandro Jogailaičio, Lenkijos karalienės Elžbietos Habsburgaitės bei Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Barboros Radvilaitės palaikai. Vytauto palaikai tuomet oficialiai nebuvo aptikti.
Valdovo palaikams skirtas 150 kilogramų sarkofagas buvo pagamintas tuometėje Čekoslovakijoje ir Lietuvą pasiekė 1933 metais. Jis iki šiol stovi tuščias Vilniaus katedros požemiuose.
DNR tyrimams reikėtų patikimų giminaičių mėginių
Net ir aptikus galimus Vytauto palaikus, jų tapatybės nebūtų galima patvirtinti iš karto. Vilniaus universiteto antropologas Rimantas Jankauskas perspėjo, kad greito radimo ir identifikavimo lūkesčiai nepagrįsti, nes Katedroje yra daug neatpažintų ir tarpusavyje susimaišiusių kaulų.
Pasak antropologo, pirmiausia reikėtų nustatyti, kelių žmonių palaikai rasti, jų lytį, amžių ir patologinius požymius. Tik atlikus šiuos tyrimus būtų galima spręsti, ar tikslinga genetiškai tikrinti tapatybę.
Galimam DNR palyginimui Vyriausybė pavedė siekti susitarimų dėl Vytauto brolio Butauto palaidojimo vietos Šv. Tomo bažnyčioje Prahoje, Čekijos sostinėje, ir Gediminaičių–Olelkaičių palaikų Kyjivo Pečerų lauroje, Ukrainos sostinėje, tyrimų. Todėl net sėkmingai aptikus perspektyvių palaikų Katedroje galutinis atsakymas priklausytų nuo kelių nuoseklių antropologinių, istorinių ir genetinių tyrimų etapų.
