Vatikane atsisveikinta su popiežiumi Pranciškumi: K. Kėvalo žodžiai
Šeštadienį Vatikane įvyko popiežiaus Pranciškaus, mirusio šią savaitę, laidotuvės. Kauno arkivyskupas Kęstutis Kėvalas atsisveikino su Šventuoju Tėvu, dalindamasis mintimis apie jo palikimą ir įtaką.
Popiežiaus Pranciškaus širdis – žinia pasauliui
Popiežius Pranciškus neabejotinai buvo dovana Bažnyčiai ir visam pasauliui. Jis buvo tarsi Dievo siųstas ženklas, liudijęs, mokęs ir vedęs žmones. Atsisveikindami su juo, Bažnyčios vadovu, keliaujančiu į Dangiškojo Tėvo namus, prisimename jo tarnystės akcentus, kurie paliko didžiausią įspūdį. Simboliška, kad jo mirtis įvyko Velykų rytą – Jėzaus misijos kulminacijos metu. Paskutinį kartą popiežius palaimino susirinkusiuosius Šv. Petro aikštėje ir visą pasaulį. Šis išskirtinis liturginis laikas suteikia popiežiaus mirčiai ypatingą reikšmę, tarsi Kūrėjas be žodžių mums primintų, kad esame sukurti Prisikėlimui ir amžinybei.
Viena svarbiausių žinių, kurią paliko popiežius Pranciškus, yra krikščioniško džiaugsmo svarba šiuolaikiniame pasaulyje. Jis dažnai kartodavo: „Liūdnas krikščionis – blogas krikščionis“. Ne veltui net trys pagrindiniai jo dokumentai pabrėžia džiaugsmo svarbą. Apaštališkajame paraginime „Evangelii Gaudium“ (2013) popiežius kalbėjo apie Evangelijos džiaugsmą, kylantį iš asmeninio susitikimo su Kristumi. Vėlesniuose dokumentuose „Amoris Laetitia“ (2016) ir „Gaudete et Exsultate“ (2018) jis dar kartą priminė, kad džiaugsmas yra ne tik jausmas, bet ir pašaukimas bei apsisprendimas. Krikščionio misija – dovanoti džiaugsmą kitiems.
Popiežius Pranciškus pats buvo džiaugsmo apaštalas. Daugelis prisimena jo šypseną sveikindamas piligrimus, bendraudamas su žmonėmis audiencijose ir skleisdamas šilumą apaštalinių kelionių metu. Lietuva patyrė šį džiaugsmą 2018 metais, kai Šventasis Tėvas lankėsi mūsų šalyje valstybės atkūrimo šimtmečio proga.
Kitas svarbus jo pontifikato bruožas – paprastumas ir dėmesys vargšams. Tai atspindėjo jau jo pasirinktas vardas – Pranciškus, primenantis Asyžiaus šventąjį. Popiežius nuolat pabrėžė, kad vargšai negali būti pamiršti, nes tai yra Kristaus priesakas ir mūsų tikėjimo autentiškumo patikrinimas. Jis pats gyveno kukliai, nuoširdžiai bendravo ir atskleidė, kad nepaprasti dalykai slypi paprastume. Vargšai gali daug ko išmokyti pasaulį, kuriame perteklius ir švaistymas trukdo pažinti Kristų ir užveria širdis.
Enciklikose „Fratelli tutti“ (2020) ir „Laudato Si’“ (2015) jis kvietė matyti žmogų ir pasaulį kaip Kūrėjo dovaną, ragindamas puoselėti širdies ekologiją. Pranciškaus metafora apie Bažnyčią kaip karo lauko ligoninę tapo labai paveiki. Jis pabrėžė, kad Bažnyčia turi būti pirmoji pagalba sužeistam žmogui, atvira visiems, nes ji yra gavusi Kristaus misiją sutaikyti, gydyti ir atleisti.
Gailestingumo skelbimas – Pranciškaus pontifikato šerdis
Popiežius Pranciškus ypatingą dėmesį skyrė Dievo gailestingumo skelbimui. 2016 metais jis paskelbė Gailestingumo metus, atverdamas Dievo Tėvo širdį šiuolaikiniam žmogui. Laiške „Misericordia et Misera“ jis pabrėžė, kad gailestingumas turi būti kiekvienos bendruomenės ir ganytojo šerdis. Jis kvietė Bažnyčią eiti pas žmones, esančius sudėtingose situacijose, ir Kristaus pavyzdžiu nebijoti bendrauti su atstumtaisiais, padedant jiems atrasti kelią į Dievą.
Popiežius akcentavo sinodiškumo svarbą, ragindamas Bažnyčią keliauti kartu, įsiklausyti į Šventosios Dvasios balsą ir vieni kitų patirtį, taip atnaujinant savo misiją. Tai kelias, kuriuo Pranciškus kvietė mokytis įsiklausymo meno.
Tarnaudamas apaštalo Petro įpėdiniu, Pranciškus troško parodyti Tėvo Širdį, perteikti Dangaus Tėvo meilę. Jo paskutinė enciklika „Dilexit nos“ (2024) apie pamaldumą Jėzaus Širdžiai tapo savotišku testamentu: per Jėzaus širdį – į Tėvo širdį. Kryžiaus slėpinyje atsivėrusi Tėvo meilė atsispindėjo ir popiežiaus Pranciškaus silpstančios sveikatos akivaizdoje. Jis norėjo save dovanoti iki galo. Net paskutinėmis dienomis jis troško nuplauti kaliniams kojas.
Apaštališkasis laiškas apie šv. Juozapą „Patris corde“ (2020) tampa ir jo paties gyvenimo metafora. Popiežius, kuris sakė, jog ganytojas turi „kvepėti avimis“, šiandien keliauja pas Tėvą su savo kaimenės kvapu – mūsų maldomis, atmintimi ir dėkingumu. Tegul šis kvapas primena Viešpačiui ir mus, vilties piligrimus.
Te popiežiaus Pranciškaus gyvenimas ir tarnystė mums primena: esame pašaukti Velykoms! Esame sukurti mylinčio Tėvo Širdžiai!
