Kauno rajono gyventoja Irena Trumpiškienė šiemet pasitiko įspūdingą jubiliejų – 100-ąjį gimtadienį. Balandžio mėnuo Kauno rajone apskritai buvo dosnus šimto metų jubiliejų – vos prieš keletą savaičių tokios pat garbingos sukaktys buvo paminėtos Juragiuose ir Karmėlavoje.
Pasveikinti Irenos Trumpiškienės atvyko gausi Kauno rajono savivaldybės delegacija, kurioje buvo vicemeras Lukas Alsys, Socialinės paramos skyriaus vedėja Margarita Venslovienė ir Babtų seniūnas Gediminas Pupinis.
„Visą gyvenimą buvote aktyvi ir energinga, tad šio gražaus jubiliejaus proga noriu palinkėti stiprios sveikatos ir meilės šeimoje“, – sveikindamas kalbėjo vicemeras L. Alsys.
Irena Trumpiškienė gimė 1925 m. balandžio 25 d. Šilalės rajone, Smalkvičių kaime, gausioje ūkininkų Bronislavo ir Aleksandros Ragauskų šeimoje. Ji turėjo du brolius ir keturias seseris. Paauglystėje netekusi tėvo, Irena nuo mažens turėjo prisidėti prie sunkių ūkio darbų.
Būdama 21 metų, Irena ištekėjo už Jono Trumpiškio. Tačiau šeimos idilę sudrumstė sovietų valdžios pradėti trėmimai. 1951 m. spalio 2 d. kartu su vyru ir dviem vaikais ji buvo išbuožinta ir ištremta į Krasnojarsko kraštą, Užuro avininkystės tarybinį ūkį. Pagal sovietų nurodymus, tremtis turėjo paliesti tik Ireną, tačiau Jonas pats pasiprašė, kad būtų ištremtas kartu su šeima, nenorėdamas jos palikti.
Pirmieji tremties metai buvo ypač sunkūs. Joną išvežė į mišką kirsti medžių, o Irena liko viena su mažais vaikais. Šeimai dažnai trūko maisto. Tačiau darbštūs sutuoktiniai įsigijo gyvulių, pasistatė namą ir tremtyje susilaukė dar trijų dukterų.
Po Stalino mirties šeima buvo reabilituota, tačiau iškart grįžti į Lietuvą negalėjo, nes į Sibirą buvo ištremti be teisės sugrįžti. Todėl jie persikėlė gyventi į Latviją, netoli Saldaus miesto. Po dvejų metų, 1962 m. pavasarį, Trumpiškiai sugrįžo į Lietuvą ir apsigyveno Babtuose.
Tėvynėje Irenai, kaip tremtinei, nebuvo leista dirbti net gyvulių fermoje, todėl ji įsidarbino statybose pagalbine darbininke.
Jau gyvendama Lietuvoje, šeima susilaukė dar vieno vaiko – sūnaus. Šiandien Irena džiaugiasi šešiais vaikais, keturiolika anūkų ir aštuoniolika provaikaičių, o netrukus pasaulį išvys dar du proproanūkiai. Deja, prieš metus mirė vyriausia Irenos dukra.
Prieš penkerius metus Irena buvo labai žvali, nuolat skaitydavo knygas ir mėgdavo megzti. Visi anūkai ir proanūkiai turėjo jos numegztas kojines.
Garbaus amžiaus sulaukusi moteris ilgus metus dalyvavo Babtų kultūros centro pagyvenusių žmonių ansamblyje, kur pasižymėjo kaip puiki šokėja ir pasakorė. Šiuos talentus iš mamos paveldėjo ir jos dukros.
Nors sveikata Irena nesiskundžia, tačiau atmintis jau šlubuoja. Senjorė gyvena su sūnaus šeima name, kurį savo rankomis statė jos vyras.
„Mamai didžiausias džiaugsmas dabar yra mūsų apkabinimai, švelnumas ir bučiniai, kuriuos ji labai mėgsta. Mūsų tėčio nebėra labai seniai, bet nuolat prisimename jį, koks geras žmogus buvo, nagingas“, – pasakojo Irenos dukra Regina.
Visą gausią šimtametės šeimą vienija bendrystė ir meilė, kurią Irena su vyru Jonu įskiepijo savo vaikams nuo mažens. O pati Irena pažadėjo gyventi dar ilgai: „Tikrai sulauksiu 114 metų“, – tvirtino ji.
