Istorikė Ieva Balčiūnė savo knygoje „Augintiniai. Atsikratymas vaikais sovietmečio Lietuvoje“ nagrinėja skaudžią ir dažnai nutylimą temą – kaip sovietmečiu buvo atsikratoma vaikais. Pristatydama savo darbą Kauno paveikslų galerijoje, mokslų daktarė I. Balčiūnė teigė, kad ją domino tamsioji visuomenės pusė, kurioje vaikai tapdavo „augintiniais“, kurių atsisakoma ar net sunaikinama. Tyrime aprėpiamas laikotarpis nuo 1944 iki 1990 metų.
Knygos pristatymas vyko parodos „Pasaka“. Vaikystė Lietuvoje vėlyvuoju sovietmečiu“ erdvėje, kuri priminė vaikų darželio miegamąjį. Knygą sudaro keturios dalys, kuriose nagrinėjami (ne)reikalingi tėvai ir vaikai, vaikų namų ir specialiųjų įstaigų problemos, nėštumo nutraukimas ir vaikžudystė. Autorė pabrėžia, kad tai nėra tyrimas apie vaikystę, o veikiau apie suaugusiųjų santykį su vaikais.
Tyrimo metu I. Balčiūnė analizavo sovietmečio publicistiką, interviu, spausdintus atsiminimus ir įvairių institucijų dokumentus. Svarbiausiais šaltiniais tapo archyviniai dokumentai.
„Mėginau suprasti, kaip veikė institucinė sistema, įstaigos, kaip keitėsi ministerijų ir vykdomųjų komitetų sprendimai. Nagrinėjau vidinę korespondenciją, kuri atskleidė, kas vyko įstaigų viduje. Dalis dokumentų buvo įslaptinti arba išbraukyti. Kitas svarbus šaltinis – moterų laiškai žurnalui „Tarybinė moteris“. Šis populiarus žurnalas, kurio tiražas siekė 300 tūkstančių egzempliorių per mėnesį, sulaukdavo daugybės laiškų, kuriuose moterys atvirai pasakodavo apie savo gyvenimo problemas, įskaitant smurtą šeimoje ir vidinį skausmą“, – pasakojo I. Balčiūnė. Ji prisiminė vienos moters laišką, kurioje ši skundėsi nuolatiniu vyro smurtu ir klausė, ar yra galimybių greičiau gauti butą. Pasak istorikės, smurtas šeimose buvo didelė problema XX amžiaus 6–8 dešimtmečiais.
Liudijimai taip pat buvo svarbus, bet kartu ir sudėtingas šaltinis. I. Balčiūnė kalbino žmones, augusius vaikų globos įstaigose, taip pat sistemos darbuotojus.
„Šie liudijimai buvo labai jautrūs. Žmonės atviravo, kad tam tikri dalykai jiems buvo traumuojantys“, – teigė tyrėja ir pacitavo vieną iš knygos ištraukų, kurioje moteris pasakojo apie psichologinę traumą, patirtą dirbant su gimdymais ir abortais vienu metu.
Dangiras Mačiulis, Lietuvos istorijos instituto mokslininkas, dalyvavęs knygos pristatyme, pabrėžė, kad kalbinti žmones šia tema buvo nelengva. Kai kurie išvis atsisakė kalbėti. Jis pasidalino istorija apie tai, kaip I. Balčiūnė kalbino vieną liudytoją: „Iš pradžių ji pasakojo ir verkė, o po to Ieva klausėsi ir verkė. Akumuliuoti visas tas skaudžias istorijas nėra paprasta, bet būtina, nes žmonių liudijimai atskleidžia svarbius niuansus ir nutylėtus dalykus.“
Istorikę nustebino vienas atvejis, kai buvęs globos įstaigos auklėtinis prisiminė labai skanius kotletus, kurių mėsa buvo ypatinga. Tačiau patikrinus archyvinius dokumentus paaiškėjo, kad tuo laikotarpiu mėsa įstaigoje nebuvo tiekiama. „Tie kotletai buvo pagaminti ne iš mėsos, bet tikiu, kad jam tai buvo patys skaniausi kotletai“, – sakė I. Balčiūnė.
Autorė atkreipė dėmesį, kad dažnai vaikystė prisimenama sentimentaliai, todėl siekiant objektyvumo, ji stengėsi remtis faktais.
„Vaikystės tyrimai yra labai jautrūs, nes mūsų asmeninis santykis su savo vaikyste yra sudėtingas. Vaikystė sovietmečiu mylinčioje šeimoje skyrėsi nuo vaikystės vaikų namuose. Apie tai mažai kalbama, todėl man buvo įdomu tirti šią nutylimą istoriją“, – teigė I. Balčiūnė.
Ji taip pat nustebo radusi vaikų namų dokumentuose faktą, kad vasarą, kai tėvai neturėdavo kur palikti vaikų, jie atiduodavo juos į kūdikių namus. „Dabar mums tai atrodo nepriimtina, bet tuomet tėvai priimdavo tokius sprendimus“, – svarstė istorikė.
Auksė Petrulienė, parodos „Pasaka“. Vaikystė Lietuvoje vėlyvuoju sovietmečiu“ kuratorė, atkreipė dėmesį į knygoje pristatomus ryškius sovietmečio gyventojų portretus.
„Staiga atsiduri apleistoje kūdikių namų valgykloje, abortus darančios gydytojos kabinete arba prie šiukšlių konteinerio, kur randi į „Tiesos“ laikraštį suvyniotą negyvą kūdikį. Tai skamba kaip filmo pradžia, bet tai tikros istorijos iš sovietmečio. Ryškūs smurtautojų, apleistų vaikų ir kitų žmonių portretai“, – sakė A. Petrulienė.
Knygoje atskleidžiama, kad sovietmečiu moteris buvo vaizduojama kaip tyra ir ryžtinga. Tačiau realybėje moterys dažnai ribojo savo reprodukcinę sistemą abortais. Kontraceptinės priemonės iš Vakarų buvo laikomos blogiu. Nepageidaujamą nėštumą moterys nutraukdavo ne tik ligoninėje, bet ir namuose, naudodamos įvairius metodus.
Knygoje cituojamas vienas laiškas žurnalui „Tarybinė moteris“, kuriame moteris pasakoja apie vyro ir anytos spaudimą pasidaryti abortą.
Taip pat pateikiamas vienos moters pasakojimas apie aborto procedūrą, kuri priminė skerdyklą. Gydytojai turėjo atlikti daug abortų per dieną, o nuskausminimas buvo minimalus.
Kitoje citatoje pasakojama apie tai, kaip Didįjį penktadienį gydytojai atsisakė daryti abortą vienai moteriai, nes tai buvo šventa diena.
„Ar kas pasikeitė? Šiais laikais mes daugiau žinome apie kriminalinius abortus ir vaikžudystes. Sovietmečiu tai buvo slepiama, bet tokių atvejų buvo labai daug“, – apibendrino istorikė I. Balčiūnė.
