Šalia Kauno, Nemuno pakrantėje, prisišvartavęs senas laivas-žemkasė, pastatytas dar 1965 metais tuometinėje Čekoslovakijoje, tapo tikru traukos centru. Kadaise naudotas upės vagai gilinti, dabar jis atgimė kaip tarpdisciplininis menų centras „Nemuno 7“, prikaustantis lankytojų dėmesį ir kviečiantis patirti kultūrą naujai.
Ši žemkasė, pavadinta „Nemuno 7“, dėl pasenusių technologijų ir galimos žalos upės ekosistemai nebegalėjo būti naudojama pagal paskirtį. Tačiau kūrybinga komanda rado būdą, kaip prikelti ją naujam gyvenimui, paverčiant unikalia erdve menui ir kultūrai. Architektų studijos „Hito“ architektė Sigita Kundrotaitė-Savickė pasidalijo įžvalgomis apie šį neįprastą projektą su portalo Structum.lt skaitytojais.
„Mūsų tikslas buvo išsaugoti žemkasę kaip eksponatą ir kartu sukurti erdvę naujoms funkcijoms. Taip gimė kultūros laivas „Nemuno 7“ – tarpdisciplininis menų centras, kuriame vyksta parodos, įkurtas parkas ant vandens, veikia menininkų rezidencijos ir kitos kultūrinės veiklos. Vanduo tapo jungiančia tema, kviečiančia patirti jį per meno, architektūros ir mokslo prizmę“, – teigė S. Kundrotaitė-Savickė.
„Nemuno 7“ yra projekto „Kaunas 2022“ dalis, o idėjos autorius ir vienas iš kuratorių Gediminas Skrandis Banaitis pakvietė S. Kundrotaitę-Savickę sukurti vizualinę koncepciją laivo panaudojimui. Taip prasidėjo šio projekto vystymas. Architektė prisipažino, kad nuo pat pirmo žemkasės apžiūros suprato, jog tai vienas įdomiausių ir įspūdingiausių darbų jos karjeroje. Nepaisant iššūkių ir nežinomybės, komanda entuziastingai įsitraukė į procesą. Projekto vadovė Asta Ivanauskienė kartu su Gabriele Lenkauskaite sukūrė panaudos koncepciją, suburdamos puikią kuratorių ir menininkų komandą laivo idėjai įgyvendinti.
„Šis darbas buvo tikras išbandymas, reikalaujantis nuolatinio kompromisų ieškojimo ir derybų su jau egzistuojančiu senu objektu. Liko mažai vietos asmeniniam kūrybiniam ego. Aš labiau jaučiausi kaip tarpininkė, siekianti sujungti ir išsaugoti esamas formas, pritaikant naujas idėjas. Kūrybinis procesas buvo vienas džiugiausių mano patirtyje“, – sakė S. Kundrotaitė-Savickė.
Augalai tapo vienu pagrindinių akcentų laivo erdvėse. Jų integravimas buvo esminė laivo konversijos dalis. Pažintinė informacija apie augalus yra įtraukta į menų centro programą – jos galima klausytis audio gide.
„Nuo pat įžengimo į laivą visa komanda matėme čia augalus. Iš dalies idėją inspiravo jau ten augantys augalai. Kuriant architektūrinę idėją, pasikviečiau kraštovaizdžio architektę Ūlą Mariją Bujauskaitę sukurti apželdinimo koncepciją.
Laivo apželdinimo planas puikiai papildė mūsų koncepciją, tarsi dar kartą patvirtindamas pagrindines „Nemuno 7“ kryptis. Mums buvo atradimas, kiek daug prasminių sluoksnių apima šis projektas. Pramoninė konstrukcija ir augalai – tarsi kontrastuojantys elementai, tačiau natūrali žaluma suminkština, suteikia gyvybės šaltiems metaliniams paviršiams, sunkiems mechanizmams“, – teigė S. Kundrotaitė-Savickė.
Apželdinimo koncepcijos išgryninimą ir įgyvendinimą atliko želdynų dizainerė Rasa Pavilionienė, parengusi augalų aprašymus, kuriuos galima išgirsti audio gide.
Vienoje iš tvindeko erdvių įrengta edukacijų erdvė, skirta mini dirbtuvėms ir mokslui apie vandenį. Kitoje erdvėje suprojektuota menininkų rezidencija, pertvarkyta į jaukesnę, gyvenimui pritaikytą zoną su galimybe miegoti, dirbti, valgyti ir kurti. Esama laivo WC ir dušo patalpa išsaugoma autentiška, pašalinant vėliau atsiradusius plastikinius elementus ir atveriant metalinius paviršius. Patalpos tapo erdvesnės, švaresnės ir patogesnės.
Naujai projektuojamose erdvėse – antstate – įrengta parodų erdvė, o po ja – mini virtuvėlė menininkams. Spalvos ir estetika esamose erdvėse išliko autentiškos, o naujose erdvėse dominuoja monochrominis minimalistinis stilius. Pagrindiniai dizaino akcentai – pati žemkasė, augalai ir meno kūrinių ekspozicija.
„Viena iš pradinių idėjų buvo palikti kuo daugiau esamos žemkasės ekspozicijai. Taip pat nusprendžiau nenušveisti ir naujai neperdažyti žemkasės dažų sluoksnių, paliekant juos kaip laiko ir darbo istorijos ženklus. Naujai projektuojami elementai spalva ir forma kontrastuoja su esamu laivo paviršiumi. Naujai projektuojamas antstatas yra švelniai laužytos formos pastatas, kuris suformuoja tarsi tunelį – ryšį tarp žemkasės (žmogaus darbo) ir upės (gamtos)“, – sakė architektė.
Nors laivas pats nebegali plaukti, menų centrą „Nemuno 7“ Zapyškyje galima aplankyti iki lapkričio mėnesio. Vėliau jį planuojama nutempti žiemojimui į Kauno žiemos uostą. Pagal projekto autorių viziją „Nemuno 7“ gyvuos penkerius metus šiltuoju sezonu.
Šiuo metu laive veikia nuolatinė denio ekspozicija „TARPTI“, kuruojama Emilijos Šneiderytės. Žemkasės denyje išdėstyti 9 meno objektai – atspirties taškai, kviečiantys pažvelgti į laivo, Nemuno ir vandens mikro ir makro aplinkas. Realizuojant šį projektą, buvo siekiama dinamiškos įvairovės, todėl pakviesti skirtingų sričių Lietuvos menininkai, kurie, susipažinę su kontekstu ir temomis, sukūrė unikalius, šiai vietai pritaikytus kūrinius.
Dalis meno kūrinių orientuoti į žemkasės mikroaplinką – vidinę laivo struktūrą, praeitį ir pirminę funkciją. Vaikštant po denį, žemkasė atgyja iš naujo, kviečiant susipažinti su ja per abstrakčių garsų diapazoną.
Kita dalis kūrinių atliepia makroaplinką – tai, kas supa laivą iš išorės. Makro aplinka neatsiejama nuo vandens, kuris ekspozicijoje nagrinėjamas keliais aspektais.
Parodų erdvėje šiuo metu veikia paroda „Takūs kūnai 1/5. Žmonės ir nežmonės“, kuruojama Valentino Klimašausko. Pirmajame parodų cikle su šiais klausimais skirtingai susiduria dvi instaliacijos. Ekspozicija kas mėnesį keisis ir pildysis.
