Archeologiniai radiniai – tarsi langas į praeitį, leidžiantis pažvelgti į priešistorinių laikų žmonių gyvenimą, kultūrą, kasdienybę, prekybinius ryšius ir net karybos tradicijas. Archeologai Lietuvoje nuveikė nemažą darbą, atskleisdami mūsų šalies priešistorę, tačiau vis dar lieka daug neatrastų paslapčių.
Daugiausia informacijos apie to meto aprangą, jos detales ir papuošalus archeologai aptinka tyrinėdami senovines laidojimo vietas. Vis dėlto, turimi duomenys neleidžia tiksliai atkurti, kaip atrodė to laikotarpio kostiumas ir kokią reikšmę jis turėjo ano meto žmogui. Reikia pripažinti, kad Lietuvoje nėra išlikę nė vieno pilno geležies amžiaus drabužių komplekto. Tai lemia specifinės dirvožemio savybės, dėl kurių organinės medžiagos, tokios kaip tekstilė ar oda, dažniausiai visiškai sunyksta arba išlieka tik fragmentais. Todėl bet kokie bandymai atkurti priešistorinio laikotarpio baltų kario aprangą neišvengiamai remiasi interpretacijomis.
Remiantis archeologiniais radiniais, galima daryti prielaidą, kad VI–XII amžiais baltų kariai dažniausiai dėvėjo drabužius iš odos ir kailio. Taip pat yra užuominų apie vilnonių ar lininių rūbų dėvėjimą. Vėliau, suintensyvėjus prekybai dabartinėje Lietuvos teritorijoje, atsirado ir naujų audinių – medvilnės, šilko ir kitų. Tad kariai galėjo dėvėti įvairius drabužius – vilnonius, odinius, medvilninius, o per šventes galbūt ir šilkinius.
Manoma, kad kariai siekė dėvėti patvarius ir patogius drabužius, kurie leistų patogiai jaustis balne, laisvai joti, bėgioti, kovoti ir nevaržytų judesių. Net ir nedėvint šarvų, odiniai drabužiai galėjo susilpninti kalavijo ar kirvio smūgius ir apsaugoti nuo strėlių. Populiariausias viršutinis drabužis buvo tunika, kuri, spėjama, atkeliavo į Lietuvą iš Vakarų kraštų. Tunika Lietuvoje buvo dėvima iki XVI amžiaus, kol ją galiausiai pakeitė žiponas.
Kelnės dažniausiai būdavo vilnonės, su raišteliais, suveržiamais ties juosmeniu. Avalynei naudoti odiniai batai, greičiausiai su autais, suveržiami odiniais raišteliais. Baltiniai buvo lininiai arba medvilniniai, o šaltuoju metų laiku kariai galimai dėvėjo kailinius arba odinius viršutinius drabužius. Galvas dengdavo kailinėmis ir odinėmis kepurėmis. Vis dar nežinoma, ar pilių įgulos ir kunigaikščio kariauna dėvėjo vienodos spalvos tunikas ir kelnes.
Vytauto Didžiojo karo muziejuje eksponuojama Taurapilio kunigaikščio aprangos rekonstrukcija, atspindinti V–VI amžių baltų karybą. Pats žodžių junginys „Taurapilio kunigaikštis“ paimtas iš archeologo Adolfo Tautavičiaus 1981 metais publikuoto straipsnio „Taurapilio „kunigaikščio“ kapas“. Archeologas aštuntajame dešimtmetyje tyrinėjo Taurapilio pilkapius.
Rekonstruota Taurapilio „kunigaikščio“ apranga leidžia suprasti, jog karys avėjo odinius batus ir autus, dėvėjo vilnones kelnes, tuniką ir apsiaustą. Šie rūbai buvo atkurti remiantis panašaus laikotarpio ir regiono tyrinėjimais, nes kapavietėse audinių likučių beveik nerasta. Spalvų paletė taip pat tik spėjama. Tikėtina, kad vyravo mėlynos, žalios ir raudonos spalvos viršutiniai drabužiai, o apatiniai marškiniai buvo balti arba pilki.
Ginklai ir įvairūs daiktai taip pat atkurti pagal minėto kapo radinius. Remiantis archeologų išvadomis, vienintelis kalavijas buvo nukaltas ne Lietuvoje. Visi kiti ginklai pagaminti dabartinėje Lietuvos teritorijoje. Remiantis radiniais sunku spręsti apie baltų karių aprangos vientisumą ir jos kaitą, tačiau akivaizdu, kad ginkluotė – kalavijas, skydas, kovos kirvis, šalmas, ietis – ilgą laiką buvo gaminami pagal tas pačias formas.
Šiomis ir kitomis VI-XX amžiaus karinių uniformų rekonstrukcijomis galite pasigrožėti Vytauto Didžiojo karo muziejaus parodoje „Drąsos gijos“, kuri veiks iki 2025 metų vasario 9 dienos.
