Greitosios medicinos pagalbos (GMP) tarnyba tradiciškai laikoma vyriška sritimi, tačiau vis dažniau čia galima išvysti ir moterų. Viena tokių pavyzdžių – Jurgita Ažukienė, neseniai tapusi viena pirmųjų moterų GMP vairuotojų Lietuvoje. Jos istorija – tai pasakojimas apie atsidavimą, drąsą ir norą laužyti stereotipus.
Lapkričio 6 d. GMP tarnyba pasidalino džiugia žinia savo „Facebook“ paskyroje, pranešdama apie naują narį Kauno komandoje – Jurgitą Ažukienę. Šiuo metu paramedikų mokslus kremtanti mergina, dar šių metų vasarį pradėjo savanoriauti GMP, o visai neseniai sėdo prie GMP automobilio vairo. Šaltinių teigimu, J. Ažukienė yra viena pirmųjų moterų, vairuojančių GMP automobilį šalyje. Beje, Šiauliuose taip pat dirba medikė moteris, vairuojanti GMP automobilį.
„Kas vyksta Kaune“ portalas nusprendė pakalbinti Jurgitą apie jos savanorystės patirtį, laisvalaikio pomėgius ir apie tai, kaip ji mato lyčių stereotipus šioje profesijoje.
**– Jūsų kelias į mediciną prasidėjo nuo savanorystės. Papasakokite, kaip susidomėjote savanoryste GMP?**
– Viskas prasidėjo nuo paramediko studijų. Praėjusiais metais, rugpjūtį, likus kelioms dienoms iki dokumentų priėmimo pabaigos, šovė mintis – o gal ir man pabandyti? Net nesitikėjau, kad įstosiu į valstybės finansuojamą vietą. Galvojau, pabandysiu, o kas bus, tas bus.
Taip ir įstojau, pradėjau mokytis.
Aš visada siekiu maksimumo, arba viskas, arba nieko. Todėl, nepraėjus nė porai mėnesių, jau norėjau savanoriauti. Iš karto nepriėmė, liepė dar šiek tiek pasimokyti.
Tačiau šių metų vasarį mane priėmė savanore į GMP. Nuo vasario iki spalio vidurio savanoriavau, važinėjau į iškvietimus.
**– Ar mintis apie paramediko mokslus buvo spontaniška, ar apie tai galvojote anksčiau?**
– Tokių minčių tikrai buvo, ir artimieji apie tai užsimindavo. Paramediko mokslai dabar tapo tarsi mada, daugelis apie tai pagalvoja.
Aš, žinoma, apie madą negalvojau, bet link to linkau. Jau buvau įstojusi į Šaulių sąjungą, bet dėl laiko trūkumo negalėjau dalyvauti visose pratybose. Ten susidūriau su praktiniais paramedikų dalykais.
Pradėjus gilintis į mokslą, supratau, kad man tai įdomu. O savanorystė galutinai išsklaidė visas abejones.
**– Kaip savanorystė atrodo praktiškai?**
– Beveik taip pat, kaip ir darbas. Vieni ateina kelioms valandoms, kiti – pusei dienos. Aš visada ateidavau parai. Būdavau priskiriama brigadai ir visą parą važinėdavau į iškvietimus.
Nuvykus į iškvietimą, eidavau pas žmones, matuodavau spaudimą, vertindavau rodiklius – deguonies kiekį kraujyje, spaudimą ir panašiai. Stebėdavau, ką daro medikas. Tiesiog dalyvaudavau, stebėdavau ir mokydavausi.
**– Ar GMP dažniausiai vyksta į pacientų namus?**
– Taip, ir į namus, ir į įvykių vietas. Būta avarijų, atvejų gamyklose. Kai GMP gauna iškvietimą, kartu važiuoja ir savanoris, nesvarbu, kur bebūtų iškvietimas.
**– Kiek medikų vyksta į vieną iškvietimą?**
– Standartiškai – vairuotojas-paramedikas, gydytojas-slaugytojas arba paramedikas. Yra ir gaivinimo brigados, kur dirba po 3-4 darbuotojus.
Dažniausiai važiuoja trise, dar su savanoriu ar praktikantu. Viskas priklauso nuo situacijos sudėtingumo. Minimumas – du darbuotojai.
**– Ar dažnai pasitaiko, kad žmogus paskambina, pasakoja apie kritinę būklę, o nuvykus paaiškėja, kad nieko rimto?**
– Tikrai pasitaiko. Daug detalių negaliu atskleisti, bet ypač daug tokių iškvietimų būna vasarą.
**– Ar teko susidurti su ekstremaliomis situacijomis? Pavyzdžiui, buitiniais konfliktais, ar pacientais, kurie nenori įsileisti į namus?**
– Tokie iškvietimai vadinami kompleksiniais. Tarkime, jei pranešama apie gaisrą bute, atvyksta ugniagesiai ir policijos pareigūnai.
Pasirodo, kad tiesiog puodas grikių prisvilo, o žmogus užmigo. Atsikelia nustebęs ir nesupranta, kas vyksta. Iš tiesų nieko baisaus – nei jam pagalbos nereikia, nei aplinkiniams. Tiesiog kaimynai pamato dūmus, pajunta kvapą ir iškviečia pagalbą.
Prie kompleksinių iškvietimų priskiriami ir muštynių atvejai.
Kol kas jokių baisių traumų ar avarijų neteko matyti.
**– Ar pasitaiko žmonių, kurie piktnaudžiauja GMP iškvietimais, kviečia medikus vėl ir vėl? Ar dėl to teko kreiptis į policiją?**
– Tai reti atvejai, dažniausiai susiję su išgėrusiais asmenimis. Jie prašo parvežti į nakvynės namus ir panašiai.
Bet tai nėra piktybiniai atvejai – bent jau mano savanorystės metu tokių nepasitaikė.
**– Ar savanorystės metu buvo kokia nors ypač įsimintina patirtis?**
– Negalėčiau išskirti vienos, nes šiame darbe nėra monotonijos. Kiekvienas iškvietimas yra skirtingas, pamatai visko. Iššūkiai ir adrenalinas yra neatsiejama šio darbo dalis.
Svarbiausia, kad važiuoji padėti žmogui. Jauti tą gerą jausmą, kad padarei viską, ką galėjai. Tai vertinu labiausiai.
**– Kada ir kaip nusprendėte, kad savanorystės nebepakanka, norite dirbti tokį darbą?**
– Savanorystės metu tai ir supratau. Tačiau manau, kad tai susiję su mano asmenybe.
**– Mėgstate ekstremalius pojūčius?**
– Manau, svarbiausia, kad norėjau viską išbandyti pati. Be to, važinėju motociklu.
Nusprendžiau, kad noriu pradėti vairuoti GMP automobilį. Iš pradžių keli kolegos pasiūlė – eik vairuoti. Kai pradėjome savanoriauti, jie paklausė, kodėl nenoriu tapti vairuotoja.
Vasario mėnesį baigsime mokslus, todėl galvojau, kad iki tol galėčiau pavairuoti, o pabaigusi mokslus tapsiu vairuotoja-paramedike. Kreipiausi į greitosios pagalbos transporto vadovybę. Buvau jiems netikėta su tokiu pareiškimu.
Galbūt tuo metu net pati nelabai tikėjau, kad man pavyks. Tačiau mano nuostabai, mane pakvietė į pokalbį.
**– Kaip manote, kodėl anksčiau nebuvo moterų vairuotojų? Ar moterų nedomino toks darbas, ar buvo kokių nors barjerų?**
– Ne, tikrai domino. Turiu pažįstamų, kurias domino toks darbas. GMP įrašai šia tema sulaukė didelio dėmesio. Girdėjau komentarų – kaip norėjau, kaip svajojau, bet nepadariau.
Norinčių tikrai yra, bet ir aš susidūriau su skeptiškomis nuomonėmis. Buvo kalbų, kaip čia moteris bando kandidatuoti.
Darbas iš tiesų fiziškai sunkus – reikia pacientą įnešti į automobilį, išnešti. Aišku, vienas to nedarai, bet vis tiek.
Turbūt sunkiausia įstumti ar ištraukti pacientą iš greitosios pagalbos automobilio. Tačiau kol kas problemų neturėjau.
Manau, kad pagrindinė problema – įsitikinimas, jog moteriai čia ne vieta.
Tačiau aš manau, kad viskas įmanoma – moterys gali viską. Tiesiog vyrauja požiūris, kad moteris yra silpnesnė. Drįsčiau tai paneigti.
**– Paramedikų darbas kartais vadinamas pavojingu. Pavyzdžiui, Vilniaus rajone medikus ir policijos pareigūnus užpuolė moteris, patyrusi sveikatos paūmėjimą. Ar jums nebūna baisu?**
– Negalvoju apie tai – jei yra iškvietimas, važiuoji į jį, negalvodamas, kas gali nutikti.
Tačiau yra tam tikros priemonės, kaip apsisaugoti. Atvykę apsižvalgome, ar aplinka saugi.
Kai įsitikiname, imame dirbti savo darbą. Kol kas mano praktikoje nebuvo atvejų, kad apsižvalgę atsitrauktume, turėtume bėgti dėl pavojaus. Dauguma pacientų buvo sukalbami ir bendraujantys. Pavojingi atvejai yra reti.
Be to, kompleksiniais atvejais kviečiame policijos pareigūnus, o apie pavojingesnes situacijas visada įspėja dispečerinė.
**– Kokios savybės reikalingos norint savanoriauti GMP?**
– Visų pirma, šaltas protas. Privalai būti psichologiškai stiprus, suprasti, kur eini ir kas tavęs laukia.
