## Agnė Pinigienė: Kuriu Kauną, nors kartais lieku nepastebėta
Agnė Pinigienė, komunikacijos specialistė, po vasaros renginių maratono, kurį vainikavo įspūdingas garso ir šviesų reginys Kauno Petrašiūnų elektrinėje, džiaugiasi ramybe. Šį laiką ji skiria vidiniams procesams ir poilsiui. Pokalbis su Agne atskleidžia jos didelį tikėjimą ir energiją, kurią ji skiria savo projektams. Ji – švelni, išmintinga moteris, kurianti Kauno kultūrą per festivalius „ConTempo“, „Audra“, kūrybinių patirčių agentūrą „Salto“, mokyklą „Herojus“, šokio trupę „Nuepiko“, projektus „Kaunas 2022“ ir „Kauno bienalė“.
**Ar gerai jaučiatės?**
„Taip, jaučiuosi gerai ir ramiai. Pavasaris ir vasara man būna itin intensyvūs projektų prasme. Ruduo – kitoks, leidžiantis sugrįžti namo ir išsimiegoti“, – juokdamasi sako Agnė Pinigienė.
Miegas jai ypač reikalingas po tokio atsidavimo reikalaujančio etapo, kokį ji išgyveno neseniai.
„Jei kalbame apie pagrindinį garso ir šviesų renginį festivalyje „Transformacijos“, kurį kuravo mūsų kūrybinė komanda, tai tiesa – šis projektas vainikavo vasaros darbų sezoną. Tačiau viskas prasidėjo nuo mūsų agentūros „Salto“ ir laiko, kai pradėjau geriau pažinti kultūrą ir jos organizavimą. Pradžia reikalavo daug atsidavimo, bet pirmieji vaisiai buvo itin džiuginantys. Atrandami formatai, savas braižas ir patirtis leido suvokti, kas veikia. Tai virto įdomiu žaidimu. Perpratus taisykles, imi kurti ir stebėti, kaip viskas pavyks. Tai labai malonus procesas. Jėgainės projektas nebuvo pirmas, todėl jau išmaniau tokio projekto veikimo ir pasiteisinimo taisykles. Tai leido drąsiau numatyti galutinį rezultatą ir nebijoti iššūkių. Dirbant industrinėse ar kitose didelėse erdvėse, norint padaryti daug, dažnai susiduri su įvairiais iššūkiais. Pradedant finansais, erdvių „kaprizais“, lankytojų srautų valdymu, saugumu ir panašiai. Nepaisant įdomumo ir pasitenkinimo jausmo, nuolat tenka ieškoti efektyvių sprendimų. Visa tai lygiavertiškai pareikalavo ir naktinis „Transformacijų“ festivalio renginys“, – pasakoja kūrybininkė.
**Ar tokia veikla padeda pažinti save?**
„Be jokios abejonės. Esu kilusi iš šokio pasaulio. Daug metų buvau šokėja – šokau mokykloje, vėliau sportinių šokių etapas, o studijuodama Vytauto Didžiojo universitete, įkūriau judesio teatrą. Tai buvo akademinė veikla, įtraukusi skirtingus ir ypatingus žmones – šokio pirmakursius, dėstytojus ir buvusius „Auros“ šokėjus. Gyvenau tuo iki dienos, kai įstojau į komunikacijos mokslus ir turėjau priimti sprendimus. Tarp šokio ir viešųjų ryšių pasirinkau antrąjį variantą, tačiau vis tiek pasilikau dirbti kultūros srityje“, – dalinasi Agnė.
**Vis tiek šalia.**
„Taip, prasidėjo darbai – tarptautinis šokio festivalis „Aura“, Baltijos šokio festivalis, „Kauno bienalė“, septyneri „Kaunas 2022“ metai ir tuomet „Salto“. Agentūrą įkūrėme su draugais-kolegomis, sutiktais „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ projekto metu. Su komanda kuriame meninius sprendimus, apjungdami meną ir verslą. Nuo kūrybinių idėjų iki jų įgyvendinimo, prodiusavimo, menininkų įtraukimo, sudėtingų techninių sprendimų, komunikacijos ir daugelio kitų atsakomybių.
Atsakant į klausimą, ar tai augina – visada. Kiekviena užduotis yra skirtinga, ne visada lengvai išsprendžiama, bet nuolat skatinanti veikti. Aišku, jei siekčiau ramaus gyvenimo, būtų kitaip, nes dirbant su tokiais projektais, visada laukia kažkas naujo – erdvė, kūrėjai-menininkai, laikotarpis, įgyvendinimo iššūkiai. Tai universitetas, kuriame ugdoma profesinė išmonė ir asmenybė“, – komentuoja profesionalė.
**Augina – taip, savaime suprantama, nors gal ir ne visiems. Bet ar procesas, reikalaujantis atitinkamai elgtis, ugdo ir padeda pažinti save?**
„Save? Taip, irgi. Gali skambėti juokingai, bet kai man buvo dvidešimt, tiek daug apie save neanalizavau. Dabar, kuo toliau, tuo labiau imu tai daryti. Kartais kasdieninėje veikloje galima nepastebėti, bet projektų metu pažinti save lengva. Komandoje esame keturiese. Vieni geriau valdo stresines situacijas, kiti – jas moka spręsti diplomatiškai. Turbūt pati esu diplomatinėje pusėje. Natūraliai esi priverstas suvokti, kas ir kur esi, kad galėtum atsakyti, kur ir koks norėtum būti.
Ne visos situacijos yra patogios, o pažįstu save tiek, kiek apie save suvokiu. Kartais kažko tiesiog nesinori daryti ir tada supranti, kad išlenda charakterio savybės. Esu avinas, užsispyręs, tikslo siekiantis žmogus, turintis ryžtą, kuris padeda daugeliu atvejų, tačiau besiremiantis į „taip arba niekaip“ kategoriškumą. Anksčiau to nepastebėjau, atpažinau tai darbų metu ir kuo toliau, tuo labiau pradedu matyti, kaip su tuo galiu dirbti. Pagaunu save esminiais momentais, ne situacijai nuaidėjus. Toks gebėjimas priimti apgalvotus sprendimus labai džiugina“, – dalinasi Agnė.
**Savistaba ir kontrolė – dovana suvokti tai. Jūs esate drąsi, užsispyrusi. Kodėl drąsi? Nes tik toks žmogus gali išeiti į procesą, kur nežino, ko tikėtis, priima sprendimus, dirba su dideliais projektais/objektais. Žmonės renkasi ramų nuo aštuonių iki penkių modelį, tad smalsu, kaip jūs tai vertinate?**
„Esu toks žmogus, man nėra nedrąsu kalbėti, susipažinti ar prieiti pirmai prie žmogaus. Dirbdama su tarptautiniais projektais, kultūringais renginiais ar žiniasklaida, turiu būti visada, visur ir su visais. Pastebėjau, jog projekto metu sugeriu labai daug skirtingų emocijų, įspūdžių ir patirčių, todėl dabar ėmė patikti po kiekvieno projekto šiek tiek atsitraukti ir sugrįžti į save. Nesvarbu, projekto ar situacijos metu, stengiuosi būti tuo žmogumi, kuris apgalvoja kelis ėjimus į priekį ir tik tada veikia.“, – atvirauja vadovė.
**Laikote erdvę?**
„Tiesiog stebiu. Ypač malonu tai daryti, kai projektas jau vyksta. Stebiu žmones, kaip jie reaguoja, kokios jų emocijos, kuo dalinasi su kitais. Žavingas momentas, kai viską paleidi ir dairaisi, kas toliau. Tik dabar tai supratau. Galvojau, kodėl kartais negaliu atsipalaiduoti ir tiesiog viską stebėti kaip paprastas žiūrovas? Bet suprantu, kad tai savotiška profesinė liga. Ar bus pakankamai žiūrovų, kaip jie reaguos, koks bus žiniasklaidos susidomėjimas, ar galutinis rezultatas patiks organizatoriams, ar bus daug atgarsių po renginio, ar viskas veiks taip, kaip planuota“, – dalinasi Agnė Pinigienė.
**Ar nemanote, kad emocinis intelektas yra savigarba?**
„Turbūt. Visi emocijas valdome skirtingai. Vieniems tai sekasi daryti lengviau, kitiems – sunkiau. Emocinį intelektą formuojame nuo vaikystės. Jei jis yra stiprus, tuomet gerai save pažįstame, įvertiname gerąsias ir blogąsias puses, stengiamės tobulėti, kovojame su trūkumais, kurie mums galbūt trukdo. Jei šioje vietoje turime spragų, tai pasireiškia mūsų mąstysenoje ir poelgiuose, nuo sprendimų priėmimo, krizių valdymo ir asmeninio tobulėjimo. Vienas didžiausių iššūkių dirbant su tokiais projektais yra emocinis stabilumas.
Manau, kad kiekvienam svarbu pažinti savo stipriąsias ir silpnąsias puses. Tai mums padės tinkamai spręsti įvairias situacijas. Bet pamokas išmokstame ir klysdami, kas taip pat mus augina kaip asmenybes ir savo srities profesionalus.
**Mokytis iš kito klaidų? Niekaip!**
„Absoliučiai, tai turi praeiti pats. Nesu zen, jaučiu, kad momentais jau moku ir galiu save kontroliuoti nebūtinai lengvose su darbu susijusiose situacijose“, – atvirauja Agnė.
Malonu sutikti žmones, kalbančius viena kalba. Savigarba siejasi su branda. Pradėjome pokalbį nuo to, ko išmokote per tai, ką darote. Ir jūs palietėte mintį, jog traumos ar patirtys nutinka vaikystėje. Kokioje komunoje ir kaip augote?
„Buvau visiškas miesto vaikas, nors myliu gamtą. Į kaimą važiuodavome ne taip dažnai, kaip norėtųsi. Beveik visos mano vasaros buvo betono vasaros. Gyvenau tokioje vietoje, kuri tuo metu priminė laukinius vakarus. Buvau gana berniukiško būdo, augdama šeimoje, kurioje tėtis buvo vandens sporto ir ralio profesionalas, svajojau būti lenktynininke.
Esu vienturtis vaikas, tad visa tėvų meilė buvo skirta tik man. Šiandien suprantu, kodėl ne visada mėgstu dalintis (juokiasi). Buvau itin stipri mergaitė, teta pasakojo, kad prieš išeinant į lauką apsidairydavo, ar nėra kitų vaikų. Buvau teisuolė, kuriai nuolat reikėdavo spręsti kitų vaikų problemas.
Buvau pilna idėjų, planuodavau gimtadienius ir jų programas. Iš kur tai atėjo? Turbūt mano tėvai suteikė man laisvę kurti, bandyti, klysti. Tikiu likimu ir tikiu tuo, kad viskas gyvenime susidėlioja taip, kaip turi būti. Bet tuo pačiu tikiu, kad mūsų sprendimai ir tai, kuo esame šiandien, priklauso nuo mūsų pačių.
Kalbant apie komunas, jų turiu daug. Pradedant savo šeima, artimiausiais draugais, bičiuliais ir kolegomis. Mane visada supo kultūringi žmonės. Šokėjai, choreografai, muzikantai, aktoriai, kultūros prodiuseriai, meno vadybininkai ir tiesiog kultūros entuziastai. Taip pamilau šiuolaikinį šokį ir taip susipažinau su savo vyru.
Esu tas žmogus, kuris tiki tuo, ką daro“, – mintimis dalinasi Agnė.
**O kas yra Agnė?**
„Žmogus, kuris daug kalba ir galvoja apie kitus. Mažiau apie save. Žmogus, kuris nežino, kas jo laukia, bet jaučia ir ieško pilnatvės“, – mano kūrėja.
**Jei būtumėte spalva?**
„Mėlyna“, – pasitikinčiai.
**O kvapas?**
„Cinamonas arba miško kvapas po lietaus“, – susimąstydama.
**Sakyčiau, kad esate miškas, samanos po lietaus.**
„Gyvenome miške. Karantino laikotarpis man kelia teigiamus prisiminimus. Turėdavome savo šeimos rutiną – susikraudavome užkandžius ir pusdieniui išvažiuodavome į mišką. Taip kiekvieną dieną. Buvo toks gėris. Galva buvo švari ir neapkrauta.
Tokiais momentais būni savo minčių atostogose“, – dalinasi Agnė.
**Esate diplomatiška, gebate valdyti emocijas, bet ar leidžiate sau išjausti?**
„Stengiuosi turėti savo ritualus, kad ir visai nedidelius. Sportuoju, skaitau, dalyvauju kultūriniame gyvenime, važiuoju į mišką ar maisto turgelį. Draugai kartais juokiasi, kad nepraleidžiu nei vieno šeštadienio nuvažiuoti į savo turgų. Bet ilgainiui supratau, kad tai yra mano ryto meditacija. Atsikelti anksti, važiuoti tuščiomis gatvėmis, susitikti su jau pažįstamais ūkininkais, pasidalinti momentiniu juoku, pabendrauti ir tiesiog pabūti vienai. Tai yra mano metas – mano komuna“, – atsako Pinigienė.
**Tai esate moteris, kuri renkasi save gamtoje, bet kuria miestą. Kuo gyvenate dabar?**
„Lengvai ruošiamės kitiems metams. Kartu su komanda dirbame prie naujų projektų, apie kuriuos sužinosite netrukus. Rudenį mėgstu daryti mažiau, nes visko ir taip yra labai daug. Šis laikotarpis būna tirštas renginių, darbų, per didelio informacijos srauto, kad nespėji visko sužiūrėti. Man tuo metu, kaip ir mūsų gamtai, norisi sulėtėti.
Dirbdama projekte „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“, visuomet prisimenu Ryčio Zemkausko mintį, kad Kaunui reikia atsipalaiduoti ir nustoti dairytis į šalis: ar mus mėgsta, ar gerbia, ar pastebi? Tai nėra taip svarbu. Geriau turėtume klausti: ar mums čia gerai gyventi? Ir darykime, kad būtų gerai. To su kiekviena diena ir stengiuosi.
Kaunas yra tikras miestas, su savo modernistiniu drabužiu, žalių parkų ir miškų klostėmis, čia gyvenančių žmonių nuoširdumu ir nuolat atrandamais įspūdingo grožio kiemais. Neįsivaizduoju savęs gyvenančios kitame mieste. Kaunas yra pilnas, man jis kompaktiškai gerai sudėliotas, kad vienu metu gali gerti kavą savo mėgstamoje kavinėje, kitu metu su dviračiu minti į susitikimą parke. Čia žmonės mažiau skuba ir yra nuoširdesni.
Po didelio „Kaunas 2022“ įdirbio, turime nemažai aktyvių bendruomenių, kuriančių tikruosius pokyčius miestui ir žmonėms savo mikrorajonuose ir kiemuose.
Miesto pokytis yra kiekvieno jame gyvenančio atsakomybė – daryti, dalintis ir mokyti. Projekto „Kaunas 2022“ metu vyko labai daug, nemažai išliko, bet yra daug erdvės, kur galime kultūrą išpildyti“, – pokalbį vainikuoja Agnė Pinigienė.
