Po penkiolikos metų pertraukos, Lietuvos Seimas ketvirtadienį priėmė Tautinių mažumų įstatymą. Už šį sprendimą balsavo 67 parlamentarai, nė vienas nebuvo prieš, o keturi susilaikė.
Lietuva neturėjo galiojančio Tautinių mažumų įstatymo nuo 2010 metų. Po to sekė keli bandymai priimti naują teisės aktą, kuris reglamentuotų tautinių bendrijų teises, tačiau visi jie buvo nesėkmingi.
Jei prezidentas Gitanas Nausėda pasirašys įstatymą, naujoji redakcija įsigalios kitų metų sausį. Šį projektą parengė Teisingumo ministerija, o Vyriausybė jį pateikė Seimui.
Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis prieš posėdį pabrėžė, kad užsitęsęs įstatymo priėmimas gali neigiamai paveikti dvišalius santykius su Lenkija.
Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ lyderis Saulius Skvernelis teigė, kad dabartinis laikas nėra tinkamas įstatymo priėmimui, nes ne visos suinteresuotos šalys yra patenkintos siūlomais pakeitimais.
Po balsavimo Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos atstovė Rita Tamašunienė įstatymą pavadino „aplanku be turinio“. Pasak parlamentarės, įstatymas apibrėžia tik sąvokas, todėl jau po pusės metų bus teikiami siūlymai jį tobulinti.
„Labai gaila, kad šis įstatymas praktiškai neturi turinio. Reikia pripažinti, kad naujas Seimas turės jį patobulinti ir pritaikyti taip, kad jis atitiktų tautinių mažumų lūkesčius“, – teigė ji.
Seimo narė Agnė Širinskienė iš „Nemuno aušros“ taip pat pritarė, kad naujasis Seimas turės taisyti šį įstatymą.
Įstatyme apibrėžiama, kas laikoma tautine mažuma, nustatomi teisiniai švietimo, kultūros ir informacijos sklaidos pagrindai, sąlygos ir tvarka.
Teisingumo ministrė Ewelina Dobrowolska teigė, kad įstatymas suteikia galimybę atskirti migracijos politiką nuo Lietuvos piliečių, priklausančių tautinėms mažumoms.
Pasak ministrės, įstatymas garantuoja teises tautinių bendrijų atstovams, tačiau nereguliuoja tokių klausimų kaip dvikalbės lentelės ar asmenvardžių rašymas, kurie yra reglamentuojami kituose įstatymuose.
Įstatyme nustatyta, kad tautinei mažumai priklausantis asmuo yra Lietuvos pilietis, kuris skiriasi nuo lietuvių tautinės tapatybės ir siekia ją išsaugoti.
Tautinė tapatybė apibrėžiama kaip asmens laisvai pasirinktas identifikavimasis su vieno iš tėvų ar senelių tautybe, pagrįstas kultūra, kalba, tradicijomis, papročiais ar bent viena iš šių savybių.
Įstatymu užtikrinama, kad niekas negali būti verčiamas įrodinėti savo priklausomybės tautinei mažumai, viešai atskleisti savo tapatybės ar atsisakyti priklausomybės tautinei mažumai.
Kiekvienam tautinės mažumos atstovui garantuojama teisė laisvai vartoti savo kalbą tiek privačiai, tiek viešai, žodžiu ir raštu.
Taip pat numatyta teisė mokytis savo kalba. Valstybės institucijos užtikrina sąlygas rengti gimtosios kalbos pedagogus, įsigyti vadovėlių ir kitų mokymo priemonių.
Tautinių mažumų atstovai turi teisę steigti nevalstybines švietimo įstaigas, puoselėti ir plėtoti savo kultūrą, tradicijas, papročius ir kalbą, jungtis į organizacijas ir partijas, turėti savo žiniasklaidos priemonių ir skleisti jose informaciją savo kalba.
Pagal įstatymą, tautinėms mažumoms priklausančių asmenų teisę spręsti kultūrinius, socialinius, ekonominius, švietimo ir kitus klausimus užtikrina Tautinių bendrijų taryba, kuri teikia siūlymus valstybės ir savivaldybių institucijoms.
Dokumente numatytas istorinių tautinių mažumų statusas, kuris bus suteikiamas nykstančioms ir istorinės tėvynės neturinčioms tautinėms bendrijoms. Jų kultūros, tradicijų, papročių ir kalbos išsaugojimu rūpinsis valstybės ir savivaldybių institucijos.
Įstatymo priėmimą Seimo salėje stebėjo totorių, karaimų ir romų bendruomenių atstovai.
