Eglė Džiugytė, „Artea“ banko Finansų rinkų departamento vadovė
Investavimas ilgą laiką Lietuvoje buvo ne tik apie sprendimus rinkose, bet ir apie nuolatinį balansavimą tarp grąžos ir mokesčių. Kiekvienas pelningas sandoris reikšdavo ne tik uždarbį, bet ir pareigą iš karto susimokėti gyventojų pajamų mokestį (GPM). Tai mažino reinvestuojamą sumą ir stabdė sudėtinių palūkanų efektą. Investicinės sąskaitos atsiradimas šią logiką iš esmės pakeičia.
Kas yra investicinė sąskaita?
Tai nėra naujas investavimo produktas ar platforma, tai – naujas mokesčių režimas, leidžiantis investuotojui mokesčius mokėti ne sandorio momentu, o tik tada, kai faktiškai pasiimamas pelnas. Kitaip tariant, kol lėšos lieka investuotos ir yra reinvestuojamos, mokesčių nėra. Jie atsiranda tik tada, kai iš sąskaitos išsiimama daugiau nei į ją buvo įnešta.
Investicinė sąskaita labiausiai atsiperka tiems, kurie investuoja ilgo laikotarpio tikslams ir siekia nuosekliai auginti kapitalą. Investuotojai, kurie kaupia per ETFus, akcijas ar obligacijas ir neplanuoja dažnai išsiimti lėšų, gali maksimaliai išnaudoti mokesčių atidėjimo naudą.
Kuo ilgesnis laikotarpis ir kuo daugiau reinvestavimo, tuo didesnis skirtumas tarp investavimo su investicine sąskaita ir be jos. Laikui bėgant šis skirtumas tampa ne procentais, o kartais. Geroji žinia, investicinių sąskaitų tiek pas vieną, tiek pas kelis finansų partnerius, gali turėti kiek nori, skaičius nėra ribojamas.
Kodėl tai svarbu: sudėtinių palūkanų efektas
Šis pokytis iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti techninis, tačiau jo poveikis ilgalaikei grąžai yra reikšmingas. Iki šiol kiekvienas pelningas sandoris mažindavo investuojamą kapitalą, nes dalis jo būdavo skiriama mokesčiams. Dabar visa suma gali būti reinvestuojama, todėl kapitalas auga greičiau.
Vienas paprasčiausių būdų suprasti investicinės sąskaitos vertę yra per sudėtinių palūkanų efektą: tarkime, investuotojas pradeda su 10 tūkst. eurų ir uždirba vidutiniškai 7 proc. metinę grąžą per 20 metų. Be investicinės sąskaitos, kiekvieną kartą realizavus pelną tenka mokėti 15 proc. GPM, todėl dalis grąžos nebedalyvauja tolimesniame augime ir galutinė suma siekia apie 31–32 tūkst. eurų.
Tuo tarpu naudojant investicinę sąskaitą, visa grąža lieka investuota, o mokesčiai sumokami tik pabaigoje, todėl sukaupta suma po mokesčių gali siekti apie 34 tūkst. eurų. Skirtumas atsiranda ne dėl didesnės grąžos, o dėl to, kad didesnė kapitalo dalis ilgiau dirba – investuotojas uždirba ne tik nuo savo pinigų, bet ir nuo dar nesumokėtų mokesčių. Svarbu pabrėžti, kad tikslus rezultatas priklauso nuo to, kaip dažnai realizuojamas pelnas arba gaunami kuponai – kuo dažniau tai daroma, tuo didesnis investicinės sąskaitos pranašumas.
Kalbant apie komisinius mokesčius už vertybinius popierius, jie nėra laikomi lėšų išėmimu ir nesukuria momentinės mokestinės prievolės. Tai reiškia, kad komisiniai didina investicijos savikainą arba mažina gautą rezultatą, todėl natūraliai sumažina būsimą apmokestinamą pelną. Iš investuotojo perspektyvos tai supaprastina apskaitą: šių išlaidų nereikia atskirai deklaruoti ar sekti kiekvienam sandoriui, nes jos automatiškai įtraukiamos į bendrą rezultatą.
Nauda aktyviems investuotojams
Įdomu tai, kad ši sistema yra palanki ne tik pasyviems, bet ir aktyviems investuotojams. Anksčiau kiekvienas sandoris galėjo sukurti mokestinę prievolę ir sudėtingą apskaitą. Dabar investuotojas gali atlikti daugybę sandorių be momentinės mokestinės naštos, o mokesčiai atsiranda tik tada, kai pelnas išsiimamas.
Šiais metais investuotojai gali į sąskaitą įtraukti iš ankščiau įsigytus vertybinius popierius, todėl pereinant prie šio režimo momentinė mokestinė prievolė neatsiranda. Kitais metais šios galimybės nebebus. Tačiau svarbu suprasti, kad į investicinę sąskaitą persikelia ne tik patys vertybiniai popieriai, bet ir jų įsigijimo savikaina. Tai reiškia, kad visas iki tol sukauptas, bet nerealizuotas pelnas niekur nedingsta – jis bus apmokestintas vėliau, kai investuotojas išsiims daugiau nei yra įnešęs.
Situacija iš esmės keistųsi atsiradus papildomoms mokestinėms lengvatoms, kurios šiuo metu yra svarstomos. Pavyzdžiui, jei iki 12 ar 15 VDU dydžio pelnas būtų neapmokestinamas sulaukus pensijos arba išlaikius vertybinius popierius 15 metų, tada investicinė sąskaita taptų ne tik mokesčių atidėjimo, bet ir dalinio jų išvengimo įrankiu, o sprendimas perkelti jau turimą portfelį taptų gerokai patrauklesnis net ir turint didelį nerealizuotą pelną. Ilgalaikiams investuotojams tai galėtų reikšti, kad šiandien sumokėtas mokestis ateityje atsipirktų su kaupu, nes dalis prieaugio apskritai nebūtų apmokestinta, o motyvacija investuoti ir taip kaupti pensijai ženkliai išaugtų.
Kada verta pagalvoti du kartus?
Vis dėlto investicinė sąskaita nėra universaliai geriausias sprendimas visais atvejais. Jei investuotojas kasmet realizuoja nedidelius pelnus, gali būti svarbi 500 eurų metinė GPM lengvata, kuri taikoma įprastai investavimo tvarkai. Investicinėje sąskaitoje ši lengvata nebetaikoma, todėl mažesniems investuotojams skirtumas gali būti ne toks akivaizdus.
Turėti tiek investicinę, tiek ir įprastą sąskaitą apsimoka tada, kai investuotojas nori suderinti mokesčių atidėjimą su esamomis lengvatomis ir lankstumu. Investicinė sąskaita geriausiai tinka ilgalaikiam kapitalo kaupimui, nes leidžia neribotai reinvestuoti be momentinių mokesčių, tačiau joje nebetaikoma 500 eurų metinė GPM lengvata. Todėl įprasta sąskaita gali būti naudinga trumpesnio laikotarpio ar dažniau realizuojamiems sandoriams, kai pelnas neviršija šios ribos. Praktikoje tai reiškia, kad viena sąskaita veikia kaip auginimo variklis, o kita kaip lankstumo ir taktinio investavimo įrankis, leidžiantis efektyviau išnaudoti skirtingus mokestinius režimus.
Šiuo metu taikomos dvi atskiros 500 eurų GPM lengvatos skirtingoms investicinių pajamų rūšims: viena skirta kapitalo prieaugiui (pvz., pelnui iš akcijų ar ETF pardavimo), kita – palūkanoms (pvz., iš obligacijų kuponų ar indėlių). Svarbu tai, kad šios lengvatos yra atskiros ir nesumuojamos į vieną bendrą limitą, todėl investuotojas per metus gali neapmokestinti iki 500 eurų kapitalo prieaugio ir papildomai iki 500 eurų palūkanų pajamų. Tačiau pasirinkus investicinės sąskaitos režimą ši lengvatų logika nebetaikoma – visos pajamos vertinamos per bendrą įnašo ir išėmimo principą.
Keli svarbūs akcentai: akcijų dividendai visada yra apmokestinami nepriklausomai kur jie laikomi, o obligacijų pelnas skirtingai traktuojamas ar jis gaunamas per išmokėtus kuponus, ar per obligacijos pardavimą su sukauptu kuponu (tai aktualu tik nepasirenkant naudoti investicinės sąskaitos ir skirstant tarp vienos ar kitos GPM lengvatos).
Ilgalaikis investavimas – raktinis žodis
Didžiausią vertę investicinė sąskaita sukuria tada, kai ji naudojama kaip strategijos dalis, o ne tik kaip techninis sprendimas. Svarbu aiškiai atskirti investicinę sąskaitą nuo kasdienių finansų. Ji turėtų būti naudojama tik investavimui, kad nebūtų „netyčinių“ išsiėmimų, kurie sukuria mokestinę prievolę. Taip pat verta maksimaliai išnaudoti reinvestavimo principą. Kiekvienas neišsiimtas euras leidžia kapitalui augti greičiau. Svarbu galvoti ne apie pavienius sandorius, o apie bendrą portfelį ir jo tikslą. Investicinė sąskaita geriausiai veikia tada, kai ji tampa kapitalo kaupimo įrankiu.
