„<...> Mikalojus Konstantinas Čiurlionis tapo ne tik muziejine figūra ar mokykliniu privalomumu, bet gyvu kultūriniu fenomenu, su kuriuo galima dialoguoti. Kai matai, kaip šiuolaikiniai menininkai interpretuoja, transformuoja, tęsia Čiurlionio idėjas – tai sustiprina supratimą, kad palikimas yra gyvas, jis gali augti ir keistis kartu su mumis. <...>tokios programos skatina ne tik vartoti kultūrą, bet ir mąstyti giliau – apie save, apie savo vietą pasaulyje, apie tai, kas yra brangu. Čiurlionis kviečia sustoti, įsiklausyti į tylą, į vidų – ir tai yra priešnuodis šiuolaikiniam chaosui“, – apie Vyriausybės kanceliarijos kuruojamą programą „Čiurlioniui 150“ kalba kompozitorius Mantvydas Pranulis.
Jo kūrinys – kosmologinė opera „S’Anatomia“ – jau parodytas X kartų, o lapkritį ir gruodį vyks į gastroles net trijuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose. Artėjant gastrolėms M. Pranulis kalba apie universalias „S‘Anatomia“ idėjas, kosmišką droninės muzikos skambesį ir rezonansą žiūrovų sielose, vis dar girdimus ir įkvepiančius Čiurlionio pėdsakus, jo užkoduotą mūsų meninį DNR, ir dalinasi kitomis giliomis čiurlioniškomis mintimis.
Kokių atgarsių esate sulaukęs apie kūrinį iš kolegų? Žiūrovų? Kuo labiausiai džiaugiatės galvodamas apie „S’Anatomia“?
Atsiliepimų sulaukiu įvairiausių ir tai man yra labai brangu. Žmonės po spektaklio dažnai prieidavo pasidalinti savo patirtimi – vieni sakė, kad išgyveno kažką gydančio, kiti – kad pavyko sutikti kažką asmeniško viduje. Buvo žmonių, kurie verkė, o kiti kalbėjo apie meditacinę ramybę. Iš kolegų sulaukiu pripažinimo dėl drąsos eiti netradicinio žanro keliu, kurti kūrinį, kuris nepretenduoja į lengvą supratimą, bet į patirtį.
Labiausiai džiaugiuosi tuo, ką minėjau ir ankstesniame interviu – kad atlikėjai šį kūrinį patiria kaip poilsį. Kad žmonės atvažiuoja dirbti, bet pailsi. Ir kad žiūrovai turi erdvės sau, savo mintims, savo išgyvenimams. Kai kūrinys tampa tiltu į save, o ne vien tik spektakliu scenoje – štai tada jaučiu, kad pavyko. Be to, labai džiaugiuosi, kad šis kūrinys dabar leidžiasi į gastroles – Panevėžyje, Klaipėdoje ir vėl Kaune. Tai reiškia, kad jis gyvas ir reikalingas ne tik vienoje vietoje.
Ko šiuo kūriniu siekėte, ką norėjote perteikti 2021 m., o ką – šiemet? Kiek kūrinys pasikeitė nuo 2021 m., kai buvo jo premjera? Ką kaskart pavyksta atkartoti, o kas kaskart pavyksta vis kitaip?
2021 m. siekiau sukurti erdvę, kurioje žmogus galėtų patirti savo kosmiškumą – tą jausmą, kad esame ne atskirti nuo visatos, bet jos dalis. Norėjau, kad tai būtų patirtis be žodžiais išreikštų prasmių, kur garsu, kūnu ir šviesa galima prisiliesti prie to, kas sunkiai įvardijama žodžiais. Šiemet tas troškimas nė kiek nepasikeitė, tik gal dar stipriau jaučiu, kad šis kūrinys reikalingas kaip tam tikra tyla, poilsio vieta triukšmingame pasaulyje.
Pats kūrinys iš esmės nepasikeitė – struktūra, muzika, koncepcija liko tie patys. Tačiau, kaip ir su bet kokiu gyvuoju kūriniu, kiekvieną kartą jis skamba truputį kitaip. Tai priklauso nuo erdvės akustikos, atlikėjų vidinio būvio, energijos, kuri sukasi salėje. Pavyksta atkartoti tą droninės muzikos gylį, tą kosmiškumo pojūtį – tai lieka stabiliu kūrinio branduoliu. Bet emocinė spalva, intensyvumas, tam tikri niuansai visada skirtingi. Ir tai puiku – man patinka, kad kūrinys gali kvėpuoti, keistis, prisitaikyti prie momento.
Kiek Čiurlionio šiame kūrinyje buvo ir yra?
Čiurlionio šiame kūrinyje yra labai daug, bet ne tiesiogiai. Tai nėra jo muzikos citavimas ar paveikslų tiesioginis perkūrimas. Čiurlionis čia yra kaip filosofinis ir vertybinis pamatas. Jo „Zodiako“ ciklas tapo atspirties tašku formai, jo simbolizmas – įkvėpimu vizualiniams sprendimams, o jo kūrybinė ideologija – mano paties kūrybos vedliu.
Man svarbiausias buvo tas mistinis, kosmologinis, dvasinis Čiurlionio kūrybos aspektas. Tas gebėjimas perteikti nesuvokiamą, archetipinį, universalumą per abstrakcijas. Tad „S’Anatomia“ yra tarsi kūrybinė tąsa – aš ėmiau jo pajautos esmę ir perkūriau ją šiandienos garsinėmis, sceninėmis, vizualinėmis priemonėmis, kurios jo laikais dar neegzistavo ar nebuvo aktualios. Tai radikali transformacija, bet dvasiškai, vertybiškai ir tam tikra prasme estetiškai – tas pats kelias.
Kaip pasikeitė Jūsų santykis su kūriniu ir kaip kūrinys pakeitė jus (kokių naujų minčių atnešė kūrybinis procesas ir pan.)?
Iš pradžių kūrinys buvo idėja, vėliau – uždavinys, kurį reikėjo įgyvendinti. Dabar jis man yra kaip draugas, su kuriuo einu į sceną ir kiekvieną kartą išgyvenu ką nors naujo. Santykis tapo šiltesnis, brandesnis. Nebematau jame trūkumų, kuriuos kuriant kartais regėdavau – dabar matau tai, kas pavyko ir kas rezonuoja su žmonėmis.
Kūrinys pakeitė mane tuo, kad dar labiau įsitikinau kūrybos kaip gydymo, ritualinio akto ir terapijos jėga. Jis mane išmokė, kad ne viskas turi būti paaiškinta, suprantama ar struktūrizuota. Kartais gražiausia tiesa slypi patyrimo gelmėje, kur žodžiai nebepasiekia. Procesas taip pat patvirtino man, kad laisva, be streso ir spaudimo kurta muzika gali būti prasminga ir veiksminga. Ir tai, kažkur giliai, sutvirtino mano tikėjimą, kad Čiurlionis ir tie keliai, kuriais jis ėjo, vis dar reikalingi, vis dar gyvi, vis dar įkvepia.
Kaip manote, kodėl kiekvienam kūrėjui reikia Čiurlionio?
Manau, kad Čiurlionis yra vaizdingas priminimas apie tai, jog kūryba gali ir turi būti daugiau nei estetinis žaidimas ar techninis meistriškumas. Čiurlionis rodo, kad kūryba gali būti kelias į transcendenciją, į savęs pažinimą, į kosmines tiesas. Jis drąsiai ėjo savo keliu, nesidairydamas į tendencijas ar madas – kūrė iš vidinės būtinybės, iš misijos.
Kiekvienam kūrėjui Čiurlionis gali būti įkvėpimas nebijoti abstraktumo, nebijoti gilumų, nebijoti to, kas sunkiai įvardijama. Jis yra pavyzdys, kad menininkas gali būti ir filosofas, ir mistikas, ir tyrinėtojas ir mediumas. Be to, Čiurlionis mums, lietuviams, yra kaip šaknis – jis rodo, iš kur išaugome, kokia mūsų meninė DNR. Ir grįžimas prie šaknų visada padeda rasti stiprybės ir autentiškumo.
Kaip šių metų Vyriausybės kanceliarijos programos „Čiurlioniui 150“ renginių gausa prisidėjo prie kiekvieno Lietuvos žmogaus suvokimo, kas yra Čiurlionis, jo kūryba, palikimas? Galbūt net prie savo tapatybės pajautimo, minčių laisvės ir gebėjimo mąstyti giliau?
Manau, kad tokios programos kaip „Čiurlioniui 150“ yra itin svarbios. Jos sukuria erdvę Čiurlionį ne tik pažinti, bet ir patirti įvairiausiais būdais – per muziką, teatrą, parodas, pokalbius. Tai leidžia skirtingų kartų ir skirtingų pomėgių žmonėms rasti savo prieigą prie šio kūrėjo.
Tikiu, kad renginių gausa prisidėjo prie to, jog Čiurlionis tapo ne tik muziejine figūra ar mokykliniu privalomumu, bet gyvu kultūriniu fenomenu, su kuriuo galima dialoguoti. Kai matai, kaip šiuolaikiniai menininkai interpretuoja, transformuoja, tęsia Čiurlionio idėjas – tai sustiprina supratimą, kad palikimas yra gyvas, jis gali augti ir keistis kartu su mumis.
Ypač svarbu, kad tokios programos skatina ne tik vartoti kultūrą, bet ir mąstyti giliau – apie save, apie savo vietą pasaulyje, apie tai, kas yra brangu. Čiurlionis kviečia sustoti, įsiklausyti į tylą, į vidų – ir tai yra priešnuodis šiuolaikiniam chaosui. Taigi taip, tikiu, kad tai prisideda prie tapatybės pajautimo ir minčių laisvės – nes Čiurlionis buvo absoliučiai laisvas savo kūryboje, ir ta laisvė yra užkrečianti.
„BNS Spaudos centre“ skelbiami įvairių organizacijų pranešimai žiniasklaidai. Už pranešimų turinį atsako juos paskelbę asmenys bei jų atstovaujamos organizacijos.
