Nicoláso Maduro kelias į valdžią
Daugeliui pasaulio lyderių kelias į politikos olimpą yra grįstas prestižiniais universitetais, šeimos turtais ar karine šlove. Tačiau Nicoláso Maduro Moroso biografija yra kitokia. Žmogus, kuris daugiau nei dešimtmetį geležiniu kumščiu valdo Venesuelą, savo karjerą pradėjo ne kabinetuose, o Karakaso gatvėse, vairuodamas viešojo transporto autobusą. Jo istorija – tai ideologinio užsidegimo, profesinių sąjungų kovų ir besąlygiškos ištikimybės savo mentoriui Hugo Chávezui derinys.
Kukli pradžia ir kairioji ideologija
Nicolásas Maduro gimė 1962 m. lapkričio 23 d. Karakase, darbininkų šeimoje. Jo tėvas, Nicolásas Maduro García, buvo žinomas profesinių sąjungų lyderis ir kairiųjų pažiūrų politinis aktyvistas. Būtent tėvo pavyzdys tapo jauno Nicoláso politinio sąmoningumo pamatu. Augdamas aplinkoje, kurioje nuolat buvo diskutuojama apie darbininkų teises ir socialinį teisingumą, Maduro jau paauglystėje įsitraukė į studentų judėjimus.
Mokydamasis „Liceo José Ávalos“ vidurinėje mokykloje, jis tapo moksleivių tarybos nariu. Nors kai kurie šaltiniai teigia, kad Maduro taip ir nebaigė vidurinės mokyklos, jo interesai jau tada buvo toli už vadovėlių ribų. Jį domino revoliucinės idėjos, kurios tuo metu bangavo per visą Lotynų Ameriką.
Kubos įtaka ir autobuso vairuotojo metai
Užuot siekęs akademinio išsilavinimo Venesuelos universitetuose, devintojo dešimtmečio viduryje Maduro išvyko į Kubą. Havanoje jis lankė specialius politinio rengimo kursus jauniesiems kairiesiems aktyvistams. Ši patirtis buvo kritinė: ten jis ne tik gilino marksizmo-leninizmo žinias, bet ir užmezgė ryšius su Kubos režimu, kurie vėliau tapo Venesuelos užsienio politikos ašimi.
Grįžęs į Karakasą, Maduro įsidarbino bendrovėje „Caracas Metro“. Jis tapo autobuso vairuotoju, tačiau šis darbas jam buvo tik priedanga pagrindinei aistrai – organizacinei veiklai. Maduro greitai tapo vienu iš neoficialios transporto darbuotojų profesinės sąjungos įkūrėjų. Jo gebėjimas kalbėtis su paprastais žmonėmis, charizma ir mokėjimas organizuoti streikus pavertė jį matoma figūra Karakaso darbininkų sluoksniuose.
Likimas ir Hugo Chávezo sutikimas
Lūžis Maduro gyvenime įvyko 1992 metais, po nesėkmingo karinio perversmo, kuriam vadovavo tuometinis desantininkas Hugo Chávezas. Nors Chávezas pateko į kalėjimą, jo figūra tapo vilties simboliu nusivylusiems venesueliečiams. Maduro tapo vienu aršiausių judėjimo „MBR-200“ rėmėjų, reikalaujančių paleisti Chávezą į laisvę.
Šiuo laikotarpiu jis susipažino su Cilia Flores – jauna ir talentinga teisininke, kuri gynė kalinamą Chávezą. Cilia vėliau tapo Maduro žmona ir viena įtakingiausių moterų Venesueloje. Kartu jie nenuilstamai dirbo, kad išlaikytų Chávezo politinį gyvybingumą, kol šis sėdėjo už grotų. Kai 1994 m. Chávezas buvo amnestuotas, Maduro jau buvo jo artimiausio rato narys.
Politinis kilimas nuo deputato iki užsienio reikalų ministro
1998 m. Hugo Chávezas laimėjo prezidento rinkimus, pradėdamas „Bolivaro revoliuciją“. Maduro šuolis į valdžios struktūras buvo staigus:
-
1999 m. jis buvo išrinktas į Nacionalinę Konstitucinę Asamblėją, kuri perrašė šalies konstituciją.
-
2000 m. tapo Nacionalinės Asamblėjos nariu.
-
2005 m. jis buvo išrinktas Nacionalinės Asamblėjos pirmininku.
Nors Maduro neturėjo jokio diplomatinio išsilavinimo, 2006 m. Chávezas jį paskyrė užsienio reikalų ministru. Šiame poste jis išbuvo šešerius metus – ilgiau nei bet kas kitas iki jo. Eidamas šias pareigas, jis ištikimai vykdė Chávezo viziją: stiprino ryšius su Rusija, Kinija, Iranu ir Kuba, tuo pat metu nuolat kritikuodamas JAV „imperializmą“. Kritikai jį vadino „Chávezo ruporu“, tačiau prezidentui jis buvo pats patikimiausias žmogus.
Įpėdinis – paskutinė Chávezo valia
2011 m. paaiškėjo, kad Hugo Chávezas serga vėžiu. Ligos akivaizdoje kova dėl įpėdinio Venesuelos kairiųjų stovykloje paaštrėjo. Nors buvo charizmatiškesnių ir karinę praeitį turinčių kandidatų, Chávezas pasirinko būtent Maduro. Kodėl? Nes Maduro nebuvo grėsmė Chávezo kultui – jis buvo lojalumo įsikūnijimas.
2012 m. spalį, po paskutinės Chávezo pergalės rinkimuose, Maduro buvo paskirtas viceprezidentu. Gruodžio mėnesį, prieš išskrisdamas į paskutinę operaciją Kuboje, Chávezas per nacionalinę televiziją kreipėsi į tautą. Jis tiesiogiai nurodė: jei jam kas nors atsitiktų, venesueliečiai privalo balsuoti už Nicolásą Maduro. Tai buvo politinis testamentas.
Prezidentavimo aušra
Hugo Chávezas mirė 2013 m. kovo 5 d. Maduro tapo laikinai einančiu prezidento pareigas. Nors opozicija ginčijo jo teisėtumą, jis sugebėjo išlaikyti kariuomenės ir valstybės aparatą savo rankose. 2013 m. balandžio rinkimuose, pasinaudodamas milžiniška emocine Chávezo mirties banga, Maduro minimalia persvara (oficialiais duomenimis – vos 1,5 %) laimėjo prieš Henrique Caprilesą.
Tą akimirką, kai Nicolásas Maduro užsidėjo prezidento juostą, baigėsi jo, kaip „revoliucijos mokinio“, kelias. Jis paveldėjo šalį, turinčią didžiausias naftos atsargas pasaulyje, tačiau kartu ir gilią ekonominę krizę bei susiskaldžiusią visuomenę. Nuo autobuso vairuotojo sėdynės iki prezidento rūmų „Miraflores“ – jo kelias buvo baigtas, tačiau tikrieji iššūkiai ir kontroversijos tik prasidėjo.
Apibendrinanti Nicoláso Maduro karjera iki 2013 m.
| Laikotarpis | Pareigos / Veikla |
| 1962–1980 | Aktyvizmas moksleivių judėjimuose Karakase |
| 1980-ųjų vidurys | Politiniai mokymai Kuboje |
| 1990-ųjų pradžia | Autobuso vairuotojas, profesinių sąjungų lyderis |
| 1992–1994 | Kova už H. Chávezo paleidimą iš kalėjimo |
| 2000–2006 | Nacionalinės Asamblėjos narys ir pirmininkas |
| 2006–2012 | Užsienio reikalų ministras |
| 2012–2013 | Venesuelos viceprezidentas |
| 2013 m. balandis | Išrinktas Venesuelos prezidentu |
D.U.K.) apie Nicoláso Maduro gyvenimą ir jo kelią į valdžią
Ar Nicolásas Maduro tikrai dirbo autobuso vairuotoju?
Taip. Tai nėra tik politinės propagandos dalis. Dešimtajame dešimtmetyje Maduro dirbo Karakaso metro bendrovėje („Metrobús“) autobuso vairuotoju. Būtent šis darbas leido jam įsitraukti į profesinių sąjungų veiklą, kur jis tapo neoficialiu lyderiu, kovojančiu už darbininkų teises. Šią patirtį jis vėliau dažnai naudojo savo politiniame įvaizdyje, pabrėždamas savo „proletarišką“ kilmę.
Kokį išsilavinimą turi Venesuelos prezidentas?
Nicolásas Maduro neturi universitetinio išsilavinimo. Jis baigė vidurinę mokyklą Karakase (nors kai kurie politiniai oponentai tai ginčijo), o vėliau apie metus praleido Kuboje, kur mokėsi „Nacionalinėje kadrų mokykloje“. Ten jis studijavo politinę teoriją, organizacinį darbą ir kairiąją ideologiją, o tai padėjo pagrindus jo politinei karjerai.
Kaip Maduro susipažino su Hugo Chávezu?
Jų ryšys užsimezgė per Maduro žmoną Cilią Flores. Po 1992 m. nesėkmingo perversmo, kai Chávezas buvo pasodintas į kalėjimą, Cilia Flores buvo viena iš jo advokatų komandos narių. Maduro, būdamas aktyvus kairiųjų pažiūrų rėmėjas, kartu su Cilia lankydavo Chávezą kalėjime ir padėjo organizuoti judėjimą už jo išlaisvinimą.
Kodėl Chávezas savo įpėdiniu pasirinko būtent Maduro, o ne karinį pareigūną?
Nors Venesuelos valdžioje buvo daug įtakingų kariškių, Chávezas pasirinko Maduro dėl jo besąlygiško lojalumo ir gebėjimo vienyti skirtingas kairiųjų frakcijas. Maduro buvo laikomas „nuosaikesniu“ veidu tarptautinėje erdvėje (dėl užsienio reikalų ministro patirties) ir turėjo stiprų ryšį su Kubos vadovybe, kurią Chávezas labai vertino.
Ar tiesa, kad Maduro turi sąsajų su kitomis šalimis?
Politinės karjeros metu sklandė gandai, kad Maduro galėjo gimti Kolumbijoje, o tai pagal Venesuelos konstituciją būtų užkirtę kelią jam tapti prezidentu. Tačiau oficialūs dokumentai patvirtina, kad jis gimė Karakase. Visgi jo politinės sąsajos su Kuba yra neginčijamos – jis laikomas vienu artimiausių Havanos sąjungininkų, o kritikai dažnai teigia, kad jo valdymo modelį stipriai formavo Kubos patarėjai.
