Gerbiamas pone Hoffmannai,
Ponios ir ponai,
Esu dėkingas CSU parlamentinei grupei už kvietimą ir šią nuostabią galimybę pasisakyti apie esamą saugumo padėtį Europoje ir už jos ribų.
Visų pirma norėčiau pasidžiaugti pastaruoju metu tarp Lietuvos ir Vokietijos susiklosčiusia artima draugyste ir tvirta strategine partneryste.
Lietuva itin vertina tai, kad kritiniu istorijos momentu Vokietija imasi aktyvesnio vaidmens tarptautinėje arenoje. Senosios politinės normos traukiasi į praeitį – jas keičia naujos idėjos ir veikimo būdai, o jūsų šalis ryžtingai gina demokratinę Vakarų bendruomenę ten, kur to šiandien labiausiai reikia: Ukrainoje, taip pat ir Lietuvoje.
Praėjusį pavasarį Vilniuje buvo inauguruota Vokietijos 45-oji šarvuotoji brigada „Lietuva“. Šio istorinio įvykio svarbą pabrėžė Vokietijos kancleris Friedrichas Merzas, pareiškęs, kad „Lietuvos saugumas yra ir Vokietijos saugumas, o Vilniaus apsauga – tai ir Berlyno apsauga“. Šie žodžiai ne tik giliai palietė daugelio lietuvių širdis, bet ir įamžinti ant istorinės Vilniaus rotušės sienos.
Mes niekada nepamiršime Vokietijos sprendimo investuoti į taikos užtikrinimą NATO rytiniame flange. Tai skatina ir Lietuvą toliau nuosekliai didinti gynybos finansavimą – šiemet jis viršys 5 procentus bendrojo vidaus produkto.
Šias papildomas lėšas skirsime tam, kad iki 2027 metų pabaigos būtume visiškai pasirengę nuolatiniam Vokietijos brigados dislokavimui Lietuvoje, taip pat reikšmingai sustiprinsime savo karinius pajėgumus. Tai apims ir vokiškų tankų „Leopard“ bei pėstininkų kovos mašinų „Boxer“ įsigijimą.
Siekdami dar labiau sutvirtinti dvišalius santykius, esame pasirengę daug dėmesio skirti ir tvirtų socialinių bei kultūrinių ryšių su Vokietija puoselėjimui.
Vokietija ištisus šimtmečius įkvėpė lietuvių tautą. Lietuvos vardas pirmą kartą paminėtas XI amžiaus pradžioje Kvedlinburgo analuose. Vėliau didysis kunigaikštis Gediminas iš sostinės Vilniaus rašė laiškus Vokietijos miestams ir žemėms, kviesdamas amatininkus, pirklius ir kitus žmones kurtis Lietuvoje. Vokiečių įtaka atsispindi mūsų gotikos ir baroko architektūroje, savarankiškų miestų ir miestelių raidoje bei ankstyvojoje lietuvių literatūroje.
Nekantriai laukiu 2027 metų Lietuvos kultūros sezono Vokietijoje pradžios. Neabejoju, kad tai reikšmingai prisidės prie glaudesnio mūsų kultūrinio ir socialinio bendradarbiavimo bei žmonių tarpusavio ryšių stiprinimo.
Labai tikiuosi, kad Lietuva ir Vokietija, kurias sieja ilga bendra istorija, europinė tapatybė ir bendros demokratinės vertybės, sugebės sukurti išties išskirtinę partnerystę.
Manau, jog šiais pavojingais laikais mums visiems Europoje ypač reikia tvirtesnių ryšių.
Lietuvai ir kitoms mūsų demokratinėms kaimynėms tai visų pirma yra priklausymo Europai jausmo ir bendros atsakomybės už žemyno ateitį klausimas. Artėdami prie rekordinių išlaidų gynybai, tikimės, kad Europa veiksmais įrodys savo tikrą solidarumą. Esame nuoširdžiai dėkingi, kad Vokietija šį poreikį supranta ir atitinkamai veikia!
Kita vertus, Europos širdyje esančioms valstybėms, tokioms kaip Vokietija, itin svarbu laiku gauti signalus apie kintančią saugumo padėtį prie rytinės Europos sienos ir atitinkamai reaguoti į naujas grėsmes. Geri darbo santykiai visoje Europoje leidžia kurti nuoseklius, greitus ir veiksmingus reagavimo mechanizmus. Tai taip pat padeda Europą padaryti saugesnę, stipresnę ir klestinčią.
Ant kortos pastatyta labai daug. Tai, ką bandome ginti – ir ką privalome apginti, – yra pati mūsų laisvės esmė: laisvė mąstyti, veikti, spręsti ir savarankiškai formuoti savo politiką.
Niekas nėra paskelbęs atviro karo Vakarams, tačiau mes nuolat patiriame agresyvių veikėjų išpuolius. Autoritariniai režimai vis glaudžiau koordinuoja savo veiksmus prieš demokratines visuomenes, taikydami įvairias strategijas, metodus ir priemones. Siekdami įgyvendinti savo imperialistines ambicijas, jie kėsinasi į demokratines vertybes visame pasaulyje.
Šių pastangų tikslas – sukurti gerokai tamsesnį, silpnesnį ir mažiau tarpusavyje susaistytą pasaulį, kuriame, cituojant gerai žinomą posakį, „stiprieji daro tai, ką turi daryti, o silpniesiems belieka su tuo susitaikyti“.
Tačiau Europa – mūsų Europa – nebuvo sukurta remiantis šia visiškai amoralia idėja. Ši idėja prieštarauja viskam, ko siekėme nuo pat Europos Sąjungos sukūrimo, ir dvasiai, kuri įkvėpė Vokietiją bei kitas tautas atstatyti žemyną iš dviejų pasaulinių karų pelenų.
Viskas prasideda mūsų artimiausioje kaimynystėje, kur tiesiogiai jaučiamas destabilizuojantis Rusijos ir jos bendrininkių vaidmuo.
Nors Rusijos karas prieš Ukrainą nėra pirmoji jos agresija, mūsų tikslas turi būti padaryti ją paskutiniąja – bent jau mūsų gyvenimo laikotarpiu. Nes kitas puolimas, jei kada jis įvyktų, greičiausiai būtų nukreiptas prieš pagrindines struktūras, kuriomis grindžiamas Europos saugumas ir gerovė, – prieš NATO ir Europos Sąjungą.
Todėl investicijos į kietąjį saugumą ir atsparumą tampa strateginiu prioritetu. Atėjo metas kurti veiksmingą atgrasymą, stiprinti Europos Sąjungą ir kiek įmanoma labiau remti Ukrainą. Kartu privalome išsaugoti ir stiprinti transatlantinį ryšį, kartu plėtodami ir savo – Europos – pajėgumus.
Kintančiame pasaulyje gebėjimas apsiginti nuo visų rūšių grėsmių, įvairiose srityse ir skirtingomis strateginėmis kryptimis, tampa esminis. Jis itin svariai prisideda prie atgrasymo – vienintelio būdo išvengti nereikalingų kančių ir sunaikinimo.
Praėjusiais metais NATO viršūnių susitikime Hagoje buvo patvirtinta tai, ką priešakinės linijos valstybės žinojo jau seniai: patikimas atgrasymas neįmanomas be patikimų investicijų. Penkių procentų įsipareigojimas padarys NATO labiau subalansuotą, atsparesnę ir stipresnę.
Dabar itin svarbu užtikrinti, kad kiekvienas išleistas euras realiai didintų pajėgumus – nuo šaudmenų ir oro gynybos iki kibernetinės apsaugos ir civilinės parengties. Kiekviena pastanga yra svarbi, jei ji prisideda prie bendro tikslo – veiksmingos gynybos ir atgrasymo. Kiekviena grėsmė turi būti neutralizuota dar prieš jai peraugant į naują saugumo krizę.
Lietuva, kaip viena iš priešakinės linijos valstybių, šią pamoką išmoko nelengvu keliu. Matėme, kaip Rusija, veikdama kartu su savo bendrininke Baltarusija, taikė įvairias vadinamąsias „pilkosios zonos“ taktikas: nuo dirbtinai sukeltos nelegalios migracijos, bepiločių orlaivių ir balionų įsiveržimų į mūsų oro erdvę, GPS signalų slopinimo, smulkių teroristinių išpuolių iki povandeninės infrastruktūros Baltijos jūroje pažeidimų.
Tai nėra pavieniai ir atsitiktiniai priešiški veiksmai – tai koordinuotos pastangos. Modelis aiškus: kai tik Rusija pamato galimybę eskaluoti padėtį nepažeisdama savo gyvybinių interesų, ji nuosekliai pasirenka būtent tokį kelią. Jau matėme, kaip Krymo okupacija tiesiogiai vedė prie karinės intervencijos Donbase, o vėliau ir prie plataus masto karo prieš Ukrainą.
Šis pavojingas ciklas neturėtų kartotis – jis tiesiog negali pasikartoti ateityje. Kadangi Rusija yra linkusi galiausiai griebtis karinės jėgos, Europos saugumo strategija taip pat privalo būti grindžiama karine galia.
Lietuva palankiai vertina tokias iniciatyvas kaip „Rytų flango sargyba“, kurios reikšmingai sustiprintų regiono pajėgumus. Taip pat aiškiai matome būtinybę sparčiai didinti Europos gynybos pramonės gamybos apimtis, remiantis jau pasiekta pažanga. Turime gaminti pažangias oro gynybos sistemas, modernią tiksliąją ginkluotę ir amuniciją, taip pat kurti žemų kaštų bei mažo aukščio dronų aptikimo ir perėmimo pajėgumus.
Šiame kontekste ypač svarbus tampa augantis Lietuvos ir Vokietijos karinės pramonės bendradarbiavimas. Matome reikšmingus Vokietijos bendrovės „Rheinmetall“ žingsnius bendradarbiaujant su Lietuva: jau pradėti naujos 155 mm artilerijos sviedinių gamyklos statybos darbai, taip pat pasirašytas susitarimo memorandumas dėl modulinių užtaisų gamyklos statybos.
Tuo pačiu metu Lietuva taip pat derasi su bendrove KNDS dėl pramoninio bendradarbiavimo. Tai sudarytų sąlygas Lietuvoje įkurti Vokietijos ir Lietuvos kariuomenių sunkiosios technikos techninės priežiūros centrą bei atvertų galimybes ateityje vietoje gaminti „Leopard“ tankus.
Gerbiamieji,
Europa iš tiesų turi sutelkti žvilgsnį į ateitį. Laikas bėga, o spaudimas prisitaikyti prie naujos karybos eros tik didėja. Bepiločiai orlaiviai, dirbtinis intelektas ir autonominės sistemos jau iš esmės pakeitė mūšio lauką. Todėl privalome išlikti inovacijų priešakyje – skirdami pakankamai investicijų, užtikrindami lankstumą ir gebėjimą prisitaikyti.
Kol Rusija greitai analizuoja realią kovos patirtį ir įgytas pamokas integruoja į savo mokymo programas, Europa atsilieka. Jei ateityje norime patikimai atgrasyti bet kokią agresiją, turime gerokai sparčiau mokytis iš Ukrainos karo pamokų.
Padėtis išlieka pavojinga ir dėl to, kad Rusija nėra viena. Kasdienis Putino režimo vykdomas Ukrainos bombardavimas nebūtų įmanomas be Kinijos ir Irano teikiamų technologijų. Kritiniais momentais Rusija taip pat gali pasikliauti Šiaurės Korėjos kariniu personalu.
Ypač Rusija su Kinija vis aktyviau derina savo veiksmus, dalijasi praktine karo patirtimi ir stiprina viena kitos strateginius naratyvus. Toks bendradarbiavimas daro Europos ir Azijos saugumą glaudžiai susijusį. Jau šiandien matome, kaip konfliktai viename žemyne sukelia pasekmių kitame. Formuojantis Eurazijos kariniam ir pramoniniam blokui, kyla grėsmė pačiam tarptautinės tvarkos pamatui.
Atsakas į tai gali būti tik vienas – dar glaudesnis bendradarbiavimas tarp Europos, Šiaurės Amerikos bei Indijos ir Ramiojo vandenynų regiono partnerių. Turime ruoštis kolektyviai spręsti galimo karo keliuose frontuose scenarijus, mokytis vieni iš kitų, suvienyti savo pastangas ir išnaudoti visus glaudaus bendradarbiavimo privalumus!
Šiuo metu lemiamą vaidmenį atlieka Ukraina. Ji mums laimi laiko ir stabdo Rusiją beveik nepakeliama kaina. Prarandamos gyvybės, išardomos šeimos, niokojama infrastruktūra.
Vis dėlto didžiuojuosi, kad Europa pajėgia suteikti Ukrainai būtiną paramą. Būtent ši parama leidžia jai tęsti kovą.
Lietuvos bendra karinė parama Ukrainai jau siekia beveik vieną milijardą eurų – tai mums yra labai reikšminga suma. Skyrėme lėšų Prioritetinių Ukrainos poreikių sąrašui ir „Patriot“ oro gynybos iniciatyvai. Ir mes neketiname sustoti!
Ne mažiau svarbu ir tai, kad NATO viršūnių susitikime Hagoje dar kartą buvo aiškiai patvirtinta tvirta Aljanso parama Ukrainai.
Galiausiai, paskutiniame Europos Vadovų Tarybos posėdyje mums pavyko susitarti dėl Europos finansinės paramos Ukrainai 2026–2027 metais. Ši parama bus itin svarbi artimiausiais metais.
Svarbu, kad Ukraina išliktų stipri, nepriklausoma, demokratiška ir klestinti valstybė, galinti atlaikyti bet kokį Rusijos spaudimą. Todėl Lietuva remia Ukrainos siekį iki 2030 metų tapti Europos Sąjungos nare.
Galiausiai mūsų naująją Europos realybę taip pat apibrėžia ir dabartinė transatlantinių santykių būklė.
Europa turės prisitaikyti prie to, kad Jungtinės Amerikos Valstijos nebenori prisiimti visos mūsų gynybos naštos. Vašingtone vyraujančios nuostatos akivaizdžiai keičiasi, todėl būtinas Europos atsakas.
Esu įsitikinęs, kad Europa turi priimti šį iššūkį ir veikti kaip visapusiškai pajėgi sąjungininkė. Turime daugiau investuoti į savo saugumą, kaip sutarta Hagos viršūnių susitikime, ir kartu stiprinti transatlantinį ryšį.
Vis dėlto išlieku optimistas. Jungtinės Amerikos Valstijos, turinčios neprilygstamus karinius pajėgumus ir strateginę įtaką, išliks kertiniu Europos gynybos akmeniu. Europa yra per didelė ir per svarbi, kad būtų nustumta į paraštes. Turime būti stiprūs ir vieningi, kad išsaugotume šią realybę.
Pastarosiomis savaitėmis matėme JAV ir Europos bendradarbiavimo potencialą derybose dėl naujo taikos plano Ukrainai. Artimiausioje ateityje JAV saugumo užnugaris tvarios taikos procesui Ukrainoje bus nepakeičiamas. Tačiau kartu akivaizdu, kad Europa turės prisiimti gerokai didesnę atsakomybę. Turėsime padaryti daugiau, kad įgyvendintume principą „taika per stiprybę“. Tam privalome būti pasirengę!
Gerbiamieji,
per pastaruosius 10–15 metų pasaulio padėtis iš esmės pasikeitė. Taisyklėmis grindžiama tarptautinė tvarka patiria didžiulį spaudimą, o autokratinių, agresyvių ir revizionistinių jėgų stiprėjimas kelia grėsmę mums visiems.
Tačiau negalima pasiduoti nevilties jausmui. Lietuvos žmonės puikiai tai žino. Ilga ir krauju paženklinta patirtis santykiuose su Rusija mus išmokė, kad nuolaidžiavimas niekada neveikia. Bėgimas nuo realybės taip pat neveikia. Didžioji meška gerbia tik jėgą – ir tik jėgą.
Ši pamoka galioja visai Europai. Kartu turime milžinišką potencialą, kurio negalime sau leisti iššvaistyti. Esame stiprūs tol, kol neleidžiame suėsti savęs po gabaliuką.
2027 metais Lietuva pirmininkaus Europos Sąjungos Tarybai. Mūsų pirmininkavimo prioritetai bus orientuoti į saugumo ir gynybos stiprinimą tiek Europos Sąjungoje, tiek platesnėje euroatlantinėje erdvėje. Tai apims esminės paramos Ukrainai ir tinkamo gynybos finansavimo užtikrinimą.
Tuo pačiu metu sieksime didinti Europos konkurencingumą ir ekonominį atsparumą bei užtikrinti ambicingą naują daugiametę finansinę programą. Siekiant užtikrinti Europos vidaus saugumą, daug dėmesio skirsime veiksmingam migracijos valdymui bei išorės sienų apsaugai.
Lietuva taip pat akcentuos Europos Sąjungos plėtrą ir taisyklėmis grindžiamos tarptautinės tvarkos išsaugojimo svarbą. Ir toliau tvirtai bei aktyviai remsime Ukrainos stojimą į Europos Sąjungą. Taip pat sieksime užtikrinti, kad plėtros procesas būtų grindžiamas nuopelnais.
Perėmusi pirmininkavimą, Lietuva ypatingą dėmesį skirs ir istorinės atminties svarbai. Raginsime rengti švietimo programas, stiprinti istorikų ir ekspertų bendradarbiavimą, siekiant išsaugoti Europos atmintį ir kovoti su bandymais perrašyti istoriją.
Skausmingos praeities pamokos neturi būti pamirštos. Tačiau jos taip pat neturi tapti pretekstu paralyžiuoti politinę valią. Naujos grėsmės ir iššūkiai reikalauja iš mūsų visų didesnio ryžto, gebėjimo prisitaikyti ir išradingumo.
Tikiu, kad šiandien Europa ras kelią prisiimti naują, ambicingesnį ir aktyvesnį vaidmenį pasaulyje. Rusijos karas prieš Ukrainą buvo siaubingas signalas – ir mes sureagavome tada, kai to labiausiai reikėjo!
Dabar svarbiausia toliau žengti pirmyn. Čia itin reikšmingą vaidmenį atliks nuolat stiprėjantys Lietuvos ir Vokietijos santykiai. Todėl raginu jus, gerbiami Bundestago nariai, ir toliau dirbti kartu bei tikėti Europos ateitimi.
