Iki vasario 22 dienos Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus (LNDM) Vilniaus paveikslų galerijoje eksponuojamas pirmą kartą Lietuvoje pristatomas Vincento Slendzinskio kūrinys „Vaidilutė“. Jo kelione į Lietuvą pasirūpino meno kolekcininkai Dominykas Šaudys ir Regina Šemiotaitė. Iš Lenkijos atvežtas paveikslas rodomas specialiai jam sukurtoje instaliacijoje – į betoninį pagrindą įtvirtintoje stiklo sienoje jis tarsi sklando tarp baltų, plunksninius debesis primenančių klosčių. Čia „Vaidilutė“ pasitinka lankytojus, kurių pavasarį laukia nauja paroda – „Širdimi ir akimis: Vincentas Slendzinskis (1838–1909)“, pristatysianti platesnę dailininko kūrybos panoramą.
Paslapčių paieškose netikėtai suspindusi „Vaidilutės“ šviesa
Abu kolekcininkus – Dominyką Šaudį, baigusį archeologijos studijas, ir Reginą Šemiotaitę, studijavusią meno istoriją, domina paieškos to, ką, Reginos žodžiais, nėra lengva rasti. Ilgainiui jų bendras interesų laukas susitelkė į XIX a. lietuvių dailę – kūrinius, išsibarsčiusius po pasaulį ir saugančius ne vieną paslaptį. Pasak D. Šaudžio, atradus tokį darbą pirmiausia reikia surinkti įrodymus: tenka ieškoti parašų, atlikti techninius tyrimus – rentgeno, infraraudonųjų spindulių – konsultuotis su menotyrininkais, kol pamažu ryškėja tikroji kūrinio istorija ir autorystė.
Pats kūrinys kolekcininkus rado netikėtai. „Gavome pasiūlymą su labai prastos kokybės nuotraukomis – iš pradžių net nebuvo aišku, ar tai tikras kūrinys, ar geras padirbinys“, – pasakoja D. Šaudys. R. Šemiotaitė prideda, kad visas įsigijimo procesas pareikalavo daug kantrybės ir nervų: ilgai teko gyventi nežinomybėje, o situaciją dar labiau komplikavo į procesą įsitraukusi Slendzinskių galerija Balstogėje – buvo prasidėjusios savotiškos kainų varžytuvės. Galutinį sprendimą pavyko pasiekti tik po kelių mėnesių.
Šviesą skleidžiantį kūrinį kolekcininkai pirmą kartą išvydo Lenkijoje, kukliame ūkiniame pastate. R. Šemiotaitė prisimena, kad paveikslas buvo saugomas apleistoje, negyvenamoje patalpoje. „Kai atvažiavome pas kunigą į jo sodybą, paveikslas buvo laikomas tarsi tvarte. Tačiau net ir tokioje aplinkoje jis atrodė nepaprastai įspūdingai – lyg stebuklas. Pravėrę duris netekome žado, ir akimirksniu supratome, kokį turtą atradome“, – pasakoja ji.
Kūrinio kelionė ir lietuviškos dvasios ženklai
Vincentas Slendzinskis „Vaidilutę“ sukūrė 1873 metais Dresdene, Vokietijoje. Iš dailininko dirbtuvių paveikslas pateko į grafų Kwileckių kolekciją ir buvo eksponuojamas jų Grodzeco dvare Lenkijoje – tai iki šiol liudija įrašas kitoje drobės pusėje. Vėliau kūrinys atsidūrė Grodzeco parapijos kunigo žinioje, o XX a. 8 dešimtmečio pradžioje jį įsigijo kunigas Wojciechas Krzywańskis. Tuo metu kūriniu susidomėjo ir dailininko sūnus, tapytojas Liudomiras Slendzinskis: jis du kartus bandė paveikslą įsigyti, siūlydamas mainais tris savo darbus, tačiau nesėkmingai. Kunigas „Vaidilutę“ saugojo daugiau nei penkis dešimtmečius ir ją parduoti nusprendė jau sulaukęs garbaus amžiaus. „Labai paglostė širdį, kad dalį pinigų jis skyrė bažnyčiai ir bendruomenei – smagu matyti, kai dalis lėšų nueina gera linkme“, – sako D. Šaudys.
Kolekcininkams svarbus ir paveikslo sukūrimo laikotarpis – pasak jų, Dresdeno etapo V. Slendzinskio kūryba itin reta. Nors „Vaidilutė“ sukurta ne Lietuvoje, pabrėžiama, kad ji alsuoja lietuviška dvasia: kūrinio savininkai vaizduojamą vaidilutę sieja su Birute, Kęstučio žmona. Tokią prielaidą jie grindžia tuo, kad „Vaidilutės“ veidas labai panašus į Birutės atvaizdą kitame V. Slendzinskio kūrinyje – „Kęstutis pagrobia Birutę“. Anot D. Šaudžio, galimybė privačioje kolekcijoje turėti tokio reto laikotarpio su lietuvybe susijusį kūrinį kelia didelį pasididžiavimą, o jo emocinį poveikį liudija ir Vilniaus paveikslų galerijos gidės, pasakojančios apie ne vieną lankytoją, pravirkusį prie „Vaidilutės“. „Ta lietuvybė, artimumas savo šaknims labai traukia – dėl to su šiuo darbu lengva susitapatinti“, – sako R. Šemiotaitė.
Iš naujo sužibęs paveikslas ir dar viena staigmena, laukianti galerijos lankytojų
Paveikslą kolekcininkai patikėjo restauratoriui Linui Lukoševičiui. Kaip pasakoja D. Šaudys, nuėmus per 150 metų patamsėjusį ir XX a. viduryje iš naujo padengtą laką, atsivėrė tapybos detalės, pilies siluetas ir subtilūs šviesos niuansai. Tuo pat metu restauruotas ir būtent šiam paveikslui sukurtas rėmas, kuriuo rūpinosi restauratorė Virginija Murmaitė. Jo būklė buvo sudėtingesnė – vietomis jis byrėjo ir iš pradžių kilo abejonių, ar jį apskritai pavyks išsaugoti. „Bet pavyko – ir tuo labai džiaugiamės“, – sako R. Šemiotaitė.
„Vaidilutė“ nėra pirmasis jų įsigytas V. Slendzinskio kūrinys, tačiau šis, D. Šaudžio vertinimu, išsiskiria ypatinga reikšme. „Jeigu pats dailininko sūnus sakė, kad tai geriausias tėvo darbas, tai kas mes tokie, kad su tuo ginčytumėmės“, – sako jis. Jo teigimu, jei paveikslas nuo XIX a. vidurio būtų buvęs muziejaus rinkiniuose, šiandien jo reikšmė mūsų kultūroje galėtų būti lyginama su tokiais visiems žinomais darbais kaip Kanuto Rusecko „Pjovėja“ ar Vladislavo Neveravičiaus „Atgailaujanti šv. Marija Magdalietė“. Jis taip pat užsimena, kad jau netrukus, kovo pradžioje, bus pristatytas dar vienas iš Los Andželo pargabentas, naujai įsigytas V. Slendzinskio kūrinys: „Tai ne mažiau reikšmingas darbas, kurio istorija taip pat intriguoja.“
Ypatingą pasimatymą su „Vaidilute“ lankytojai kviečiami patirti iki vasario 22 dienos, o nuo kovo 3-iosios ji bus pristatoma parodoje „Širdimi ir akimis: Vincentas Slendzinskis (1838–1909)“.
