Ar didesnės investicijos visada reiškia didesnį derlių? Praktika rodo – nebūtinai.
Viename iš Marijampolės ūkių, nepaisant augančių sąnaudų, derliai išliko mažesni nei aplinkiniuose ūkiuose. Net ir aukštesnio našumo dirvožemiuose (apie 50 balų) žieminių kviečių derlius tesiekė apie 5,5 t/ha, o vasarinių – 3–4 t/ha.
Tuo tarpu kitame ūkyje, kur problemų beveik nebuvo, dirvožemio tyrimai tapo įrankiu dar labiau didinti efektyvumą. Šie du pavyzdžiai atskleidžia tą pačią tiesą – lemiamą vaidmenį atlieka ne investicijų kiekis, o jų tikslumas. Abiejų ūkių šeimininkus tai paskatino iš esmės peržiūrėti dirvožemio būklę ir ūkininkavimo sprendimus.
Identifikuotos kompleksinės problemos
Dirvožemio tyrimai ir lauko stebėjimai parodė kelias esmines priežastis. Pirmiausia nustatytas lokalus fosforo trūkumas – būtent šiose zonose augalai buvo silpni ir skurdūs.
Taip pat išryškėjo netinkamas Ca:Mg santykis: magnio perteklius lėmė dirvožemio suslėgtumą, prastą struktūrą ir sumažėjusį poringumą, kas nulėmė prastą dirvožemio struktūrą, mitybos medžiagų, oro ir vandens cirkuliaciją. Šios sąlygos apsunkino agrotechninius darbus, pavasarį perteklinė drėgmė „dusino“ augalus, formavosi molio luitai.
Be to, netolygus ir kalio pasiskirstymas, taip pat ribojantis derliaus potencialą. Papildomai nustatyta, kad intensyvus žemės dirbimas (iki 4 kartų per sezoną) dar labiau blogino dirvožemio struktūrą.
Kokie sprendimai rekomenduoti?
Gerinti dirvožemio struktūrą
Siekiant išsaugoti dirvožemio struktūrą, sumažinti agregatų poveikį ir gerinti vandens bei oro režimą, rekomenduota atsisakyti intensyvaus dirbimo (skutikai ir freza) ir pereiti prie juostinės žemdirbystės (strip-till) technologijos.
Taip pat rekomenduota gerinti dirvožemio fizikine savybes bei tam, kad vyktų efektyvesnė mitybos elementų pernaša augalams, padidinti kalcio kiekį dirvožemyje (naudojant granuliuotą kreidą) ir subalansuoti Ca:Mg santykį. Tai ypač svarbu molinguose dirvožemiuose, kur kalcis gerina struktūrą ir agregatų stabilumą.
Optimizuoti tręšimą
Subalansuoti fosforo tręšimą – įterpti tik lokaliai problematinėse vietose. Atsižvelgiant į pakankamus kalio kiekius dirvožemyje, papildomas jo naudojimas nerekomenduojamas. Mikroelementų (Zn, Fe, Mn) trūkumui kompensuoti siūlyta taikyti purškimą per lapus.
Palaikyti organines medžiagas
Rekomenduota didinti organinės medžiagos kiekį dirvožemyje – tam siūlyta auginti tarpinius pasėlius ir naudoti organines trąšas. Optimizuoti sėjomainą į ją įtraukiant įvairius augalus (pvz., miežius, pupas, kvietrugius). Tai padėtų gerinti dirvožemio struktūrą, didinti mikroorganizmų kiekį ir įvairovę bei mažinti ligų plitimą.
Rekomenduota kasmet dirvožemį papildyti apie 365 kg/ha efektyvių organinių trąšų, tačiau šį poreikį iš dalies gali kompensuoti tarpiniai pasėliai. Nuoseklus organinės medžiagos papildymas užtikrina mikrobiologinį aktyvumą ir palaiko dirvožemio gyvybingumą.
Durpžemiams taikytos specifinės rekomendacijos
Intensyvus durpžemių dirbimas lėmė dirvožemio struktūros degradaciją ir hidrologinio režimo pokyčius. Mechaninis poveikis suardė natūralią poringą durpių sandarą, dėl to sumažėjo jų gebėjimas sulaikyti drėgmę. Suaktyvėjusi aeracija paskatino organinės medžiagos mineralizaciją ir durpių sluoksnio irimą. Dėl šių procesų silpnėjo dirvožemio gebėjimas kaupti vandenį ir maisto medžiagas, sutriko augalų aprūpinimas drėgme, o tai galiausiai lėmė reikšmingą derlingumo mažėjimą. Atsižvelgiant į šiuos neigiamus pokyčius, rekomenduota atsisakyti intensyvaus žemės dirbimo ir taikyti minimaliojo dirbimo principus. Tai leistų stabilizuoti dirvožemio struktūrą, atkurti drėgmės režimą bei padidinti dirvožemio derlingumą.
Nors galutiniai rezultatai dar vertinami, pirminis ūkininko grįžtamasis ryšys yra teigiamas. Lauko dienos metu taip pat nustatytos papildomos galimybės tolesniam dirvožemio gerinimui. Nors galutiniai rezultatai dar vertinami, pirminis ūkininko grįžtamasis ryšys yra teigiamas. Lauko dienos metu taip pat nustatytos papildomos galimybės tolesniam dirvožemio gerinimui.
Reikalingas kompleksinis požiūris
Šis atvejis aiškiai parodo, kad dirvožemio sveikata yra kompleksinė – svarbu ne tik maisto medžiagų kiekiai, bet ir jų santykiai bei dirvožemio fizinės savybės. Per intensyvus dirbimas gali tapti viena pagrindinių derliaus mažėjimo priežasčių. Tuo tarpu tikslingai, vietos sąlygoms pritaikytos priemonės – tręšimas, kalkinimas ir žemės dirbimo technologijos – leidžia greitai stabilizuoti situaciją.
Dirvožemio tyrimai Kauno rajone: kai problemų mažai, bet optimizavimo galimybių – daug
Kauno rajone veikiančiame šeimos augalininkystės ūkyje jau ne vienerius metus kryptingai investuojama į dirvožemio derlingumo palaikymą. Ūkyje ūkininkaujama intensyviai: auginami žieminiai kviečiai, rapsai, pupos bei posėliniai augalai. Pasiekiami derlingumo rodikliai (rapsai – 3,5–4 t/ha, kviečiai – 8–9 t/ha, pupos – apie 5 t/ha) rodo aukštą agronominį lygį, todėl šiuo atveju dirvožemio tyrimai atlikti ne problemoms spręsti, o siekiant dar labiau optimizuoti ūkininkavimą.
Dirvožemio būklė – gera, tręšimą reikėjo koreguoti
Atlikus detalius 7 laukų tyrimus nustatyta, kad dirvožemiai yra derlingi, geros struktūros ir turtingi maisto medžiagomis. Daugelyje laukų kalio kiekiai labai aukšti, todėl papildomas tręšimas šiuo elementu artimiausiu laikotarpiu nereikalingas – pakanka kompensuoti su derliumi išnešamus kiekius.
Vis dėlto, išryškėjo kita svarbi tendencija – fosforas tampa pagrindiniu derlių ribojančiu veiksniu. Kai kuriuose laukuose jo kiekis ne tik mažas, bet ir netolygiai pasiskirstęs. Tai rodo būtinybę taikyti tikslesnį, kintamos normos tręšimą ir subalansuoti Ca:Mg santykį, siekiant užtikrinti efektyvią katijonų mainų gebą ir geresnį maisto medžiagų pasisavinimą.
Taip pat nustatyta, kad daugelyje laukų dirvožemio pH reakcija yra artima šarminei arba šarminė. Tokios sąlygos mažina mikroelementų (cinko, geležies, mangano) prieinamumą augalams, todėl rekomenduota taikyti tręšimą per lapus.
Intensyvi mineralizacija – nematoma rizika
Nors dirvožemiai produktyvūs, nustatyta intensyvi organinės medžiagos mineralizacija. Tai siejama su santykinai žemu C/N santykiu. Ilgainiui tai gali lemti humuso kiekio mažėjimą ir neefektyvų azoto panaudojimą, kai mikroorganizmai konkuruoja su augalais dėl mitybos medžiagų.
Kokie sprendimai rekomenduoti?
Vertinant bendrą situaciją, ūkiui pasiūlyti ne radikalūs, o tiksliniai sprendimai:
Tręšimo optimizavimas – atsisakyti perteklinio kalio tręšimo, o fosforo trąšas naudoti kintamomis normomis, atsižvelgiant į laukų zonas.
Mikroelementų valdymas – didinti cinko, geležies ir mangano normas, ypač taikant tręšimą per lapus.
Dirvožemio struktūros gerinimas – vietose, kur nustatytas magnio perteklius ir dirvos susispaudimas, rekomenduotas tikslinis kalcio turinčių medžiagų įterpimas (ypač kreidos pagrindu).
Organinės medžiagos atkūrimas – kasmet naudoti organines trąšas (apie 0,6–2,0 t/ha, priklausomai nuo lauko), siekiant didinti C/N santykį, palaikyti mikrobiologinį aktyvumą ir stabilizuoti humuso kiekį.
Tikslumas vietoje intensyvumo
Šio ūkio pavyzdys rodo, kad net ir pasiekus aukštą derlingumo lygį, dirvožemio tyrimai išlieka svarbiu įrankiu. Jie leidžia pereiti nuo intensyvaus prie tikslaus ūkininkavimo – mažinti perteklines sąnaudas, išvengti maisto medžiagų disbalanso ir ilgalaikėje perspektyvoje išsaugoti dirvožemio produktyvumą ir gyvybingumą.
Tokie sprendimai tampa ypač aktualūs šiuolaikiniame ūkininkavime, kur svarbus ne tik derlius, bet ir efektyvus išteklių naudojimas bei dirvožemio tvarumas.
Didžiausi pokyčiai prasideda ne nuo didesnių investicijų, o nuo tikslaus dirvožemio pažinimo ir subalansuotų sprendimų.
Autoriai: Modestas Stakvilevičius, LŽŪKT Kaišiadorių r. biuro augalininkystės konsultantas, dr. Kristina Amalevičiūtė-Volungė, LŽŪKT Technologinių paslaugų skyriaus vyr. specialistė
