Žmogui su intelekto negalia neužtenka vien paslaugos ar formalios pagalbos – jam reikia vietos bendruomenėje, kurioje jis būtų priimtas, matomas ir reikalingas. Būtent tokią vietą kuria Kauno Arka. Tačiau čia slypi ir problema, apie kurią kalbama per retai: organizacijos, atliekančios itin svarbią socialinę misiją, vis dar negali tvariai išsilaikyti vien iš valstybės bei savivaldybių biudžeto lėšų ir projektinio finansavimo. Vien valstybės ar savivaldybių biudžeto lėšos dažniausiai užtikrina tik bazines išlaidas, o projektinis finansavimas yra laikinas. Projektai baigiasi, tačiau žmogaus poreikis augti, priklausyti bendruomenei ir gyventi oriai niekur nedingsta. Todėl šiandien ypač svarbu ne tik kalbėti apie įtrauktį, bet ir realiai prisidėti prie jos kūrimo, sako Kauno Arkos bendruomenės valdybos pirmininkas dr. Tomas Karpavičius.
Kauno Arka – tai bendruomenė, kuri rūpinasi žmonėmis su intelekto negalia, jų kasdienybe, savarankiškumu, ryšiu su kitais ir galimybe būti visaverte visuomenės dalimi. Tokios bendruomenės vertė dažnai netelpa į trumpą apibrėžimą ar vieną rodiklį. Ji matuojama tuo, kad žmogus labiau pasitiki savimi, drąsiau bendrauja, mokosi naujų įgūdžių, auga kaip asmenybė ir jaučiasi ne atskirtas, o priimtas.
Vis dėlto Lietuvoje vis dar per dažnai manoma, kad žmogui su intelekto negalia pakanka tik bazinės priežiūros ar minimalių paslaugų. Tačiau tikras orus gyvenimas prasideda ten, kur atsiranda bendrystė, tęstinumas ir galimybė būti tarp žmonių. Įtrauktis nėra vien gražus žodis. Tai kasdienis darbas, santykis, kantrybė ir aplinka, kurioje žmogus nėra tik pagalbos gavėjas, bet bendruomenės narys.
„Bendruomenės negali būti kuriamos trumpam laikotarpiui. Žmogui jų reikia kasdien, todėl ir finansavimo sprendimai turi būti orientuoti į tęstinumą“, – sako Kauno Arkos bendruomenės valdybos pirmininkas dr. Tomas Karpavičius.
Būtent todėl tokios organizacijos kaip Kauno Arka reikalingos ne epizodiškai, o nuolat. Jos kuria tai, ko negalima pastatyti vien iš biudžetinio finansavimo ir laikino projektinio finansavimo – pasitikėjimą, ryšį, saugumą ir žmogaus augimą. Projektinis finansavimas yra svarbus, tačiau dažniausiai jis leidžia įgyvendinti atskiras iniciatyvas, o ne užtikrinti ilgalaikį stabilumą. Kitaip tariant, projektai gali padėti pradėti, bet jie vieni negali išlaikyti bendruomenės, kurios žmogui reikia kasdien.
Tai ir yra esminė problema: socialinę misiją atliekančios organizacijos neretai paliekamos gyventi nuo projekto iki projekto, nors jų darbas reikalauja tęstinumo. Valstybės ir savivaldybių biudžeto lėšos užtikrina stabilų finansavimą, tačiau jos dažniausiai padengia tik bazinius poreikius. Žmogui reikia daugiau nei vien paslaugos – jam reikia bendruomenės, ryšio ir galimybės augti. Žmogaus su intelekto negalia gyvenimo kokybė negali priklausyti nuo to, ar šį mėnesį baigėsi finansavimo etapas. Jei norime brandžios, įtraukios ir socialiai atsakingos visuomenės, turime pripažinti, kad tokios bendruomenės negali būti laikomos savaime suprantamomis – jas reikia stiprinti.
Todėl šiandien svarbus kiekvieno mūsų įsitraukimas. Vienas paprasčiausių būdų prisidėti – deklaruojant pajamas skirti 1,2 proc. Kauno Arkai. Tai papildomai nekainuoja, tačiau bendruomenei reiškia labai daug: daugiau stabilumo, daugiau tęstinumo ir daugiau galimybių žmonėms su intelekto negalia gyventi ne atskirtyje, o tarp žmonių.
Ne mažiau svarbus ir verslo vaidmuo. Socialiai atsakingi verslai gali prisidėti ne tik parama, bet ir bendrais projektais, partnerystėmis bei iniciatyvomis, kurios kuria realų socialinį poveikį. Tokios partnerystės leidžia stiprinti ne vien pačią organizaciją, bet ir visą požiūrį į žmogų, jo vietą visuomenėje ir bendruomenės svarbą.
Šiandien klausimas nėra tik apie paramą. Klausimas apie tai, ar norime visuomenės, kurioje žmonės su intelekto negalia gauna tik minimalią pagalbą, ar tokios, kurioje jie turi tikrą galimybę būti bendruomenės dalimi. Kauno Arka kasdien renkasi antrąjį kelią. Ir kviečia prie jo prisijungti visus – žmones, verslus ir tuos, kurie tiki, kad orus gyvenimas turi būti prieinamas kiekvienam.
