Neseniai vokiečių įmonė „Aumovio“ (buvusi „Continental“) paskelbė, kad iki 2028 metų pabaigos uždarys savo gamyklą Kaune ir pasitrauks iš Lietuvos rinkos. Sprendimas paveiks ne tik apie 800 darbuotojų, bet ir vietos ekonomiką.
Vokiškos automobilių pramonės traukimasis Baltijos šalyse interpretuojamas kaip platesnio investuotojų nusisukimo ženklas. Tačiau skaičiai rodo visai kitą istoriją – investicijos ne traukiasi, o tiesiog keičia kryptį. Tad „Aumovio“ atvejis yra pavienis epizodas, turintis labai konkrečias priežastis ir pamokas.
Ne Lietuvos, o Vokietijos problema
Norint suprasti, kas vyksta Kaune, reikia įvertinti tai, kas dedasi Vokietijoje. Šios šalies automobilių pramonė jau kelerius metus stipriai traukiasi – nuo 2019 metų šiame sektoriuje prarasta apie 100 000 darbo vietų. Apie didžiausius atleidimus paskelbė „Volkswagen“ ir „Mercedes-Benz“, o smulkesnių tiekėjų restruktūrizacijos tapo beveik kasdienybe.
Priežastys yra ir politinės, ir struktūrinės. Vienu metu Europos Sąjungos lygiu buvo nuspręsta, kad vidaus degimo variklių era baigiasi, o gamyba turi kryptingai pereiti prie elektromobilių.
Tačiau elektromobilių rinkoje europiečiai pralaimi – kinų gaminami tokie automobiliai tapo ne tik pigesni, bet ir kokybiški. Pastaruoju metu sulėtėjo ir perėjimas prie žaliosios energetikos, suvokus, kad per spartūs pokyčiai tik mažina Europos gamintojų rinkos dalį ir konkurencingumą.
Senieji gamybos pajėgumai stabdomi, o nauji – dar nekonkurencingi. Todėl darbuotojai atleidžiami ir gamyklos uždaromos visoje Vokietijos automobilių pramonės ekosistemoje, o Kaunas šiuo atveju yra tik vienas iš daugelio taškų žemėlapyje.
Darbo užmokestis nebėra argumentas rinktis Lietuvą
Yra ir antroji priežastis, kuri konkrečiai susijusi su Baltijos šalimis. Per pastarąjį dešimtmetį atlyginimai Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje augo itin sparčiai. Tai gera naujiena gyventojams, bet kartu reiškia, kad mūsų regionas nebėra patrauklus toms korporacijoms, kurios ieško pigios darbo jėgos.
Gamyklos, kurios į Baltijos šalis atėjo prieš 10–15 metų būtent dėl sąnaudų pranašumo, dabar ieško naujų pigesnių rinkų arba tiesiog pradeda gamybą kitur.
Tai yra mūsų ekonominės raidos požymis. Tačiau tai reikalauja keisti investicijų pritraukimo strategiją, pradedant nuo savęs pateikimo, iki to, kokias įmones siekiame pritraukti.
Tiesioginės užsienio investicijos – rekordiniame lygyje
Verta atkreipti dėmesį į konkrečius skaičius. Nors tiesioginių užsienio investicijų (TUI) srautai į Lietuvą praėjusių metų pabaigoje sumažėjo, bendras sukauptas TUI lygis išlieka rekordiniame aukštyje. Kitaip tariant, investuotojai ne traukiasi, o priima atsargesnius sprendimus dėl naujų įsipareigojimų – tai šiuo metu būdinga visai pasaulio ekonomikai.
Svarbiausia – keičiasi investicijų struktūra. Naujos investicijos vis dažniau nukreipiamos į didesnės pridėtinės vertės sektorius: gynybos pramonę, finansines technologijas ir informacines technologijas (IT). Tai būtent ta kryptis, kuria Lietuva turėtų judėti.
Taip, sudėtinga geopolitinė situacija daro įtaką investuotojų sprendimams. Tačiau tai nėra išskirtinė Lietuvos problema – atsargumas dabar būdingas investuotojams visame pasaulyje, nuo Vakarų Europos iki Azijos.
Lietuvos pozicija tvirta
Lyginant Baltijos šalis, matyti įdomių skirtumų. Estijoje užsienio investicijos labiau koncentruotos startuolių ir IT sektoriuje, o ne gamyboje. Didžiausia Estijos problema buvo ilgokas ekonominis sąstingis 2022–2025 metais ir labai maža vidaus rinka.
Pastaruoju metu matyti, kad kai kurios suomių įmonės pradėjo parduoti savo verslus Estijoje, bet tai labiau susiję su pačios Suomijos ekonominėmis problemomis, o ne su Estijos investiciniu patrauklumu.
Lietuvoje bendra tendencija panaši į Estijos – vyksta perėjimas prie didesnės pridėtinės vertės sektorių ir brangesnės darbo jėgos. Tik Lietuva turi papildomą pranašumą – didesnę vidaus rinką ir tvirtesnę pramonės bazę.
Latvijos pozicija kol kas silpniausia: ji neturi nei tokio inovacijų lygio kaip Estija, nei tokių stambių pramonės investicijų kaip Lietuva.
Tad „Aumovio“ atvejis neturėtų gąsdinti. Lietuvos ekonomikai svarbu ne tai, ar kas nors išeina, o tai, kas ateina vietoje išėjusiųjų. Čia atsakymas yra aiškus: vietoje pigios gamybos ateina gynybos sektorius, finansinės technologijos ir IT paslaugos. Tai yra kokybiškesnės investicijos, mokančios didesnius atlyginimus ir kuriančios tvaresnę vertę.
Tad reikia ne saugoti senąjį modelį, o užtikrinti, kad perėjimas prie naujojo vyktų kuo sklandžiau. Lietuvos rinkos patrauklumas nedingo, tiesiog keičiasi jo priežastys.
