„Išvažiavus į užsienį, supranti, kad pasaulis yra daug platesnis nei tavo kasdienė aplinka – ir daug geriau pažįsti save“, – sako Ūla Jankauskaitė, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto magistrantė, per šešerius studijų metus dalyvavusi keliuose tarptautiniuose mobilumuose Azijoje ir Europoje.
Studijuodama Tarptautinės politikos ir vystymo studijų programą, Ūla semestrą praleido Chulalongkorn universitete Tailande, vėliau studijavo Sciences Po Grenoble Prancūzijoje, o magistrantūros studijų metu išvyko į Tamkang universitetą Taivane. Ji taip pat spėjo sudalyvauti trumpesnėse tarptautinėse programose Estijoje ir Briuselyje.
Interviu su Ūla aptariame jos tarptautinę patirtį užsienyje, naują darbą Užsienio reikalų ministerijoje ir magistro darbą, įkvėptą šios tarptautinės patirties.
Karantinas ir viza paskutinę minutę
Ūla pirmą kartą išvyko studijuoti į užsienį, kai pasaulis dar buvo apimtas COVID-19 pandemijos. Tuomet antrakursė, ji nerimavo, ar išvis galės išvykti – stresą kėlė ne tik įvairūs apribojimai, įvesti dėl pandemijos, bet ir užsitęsęs vizos gavimo procesas.
„Atsigręžus atgal, nesuprantu, kaip man pavyko išvykti. Turėjau įveikti nemažai iššūkių, o vizą gavau tik paskutinėmis dienomis. Bet galiausiai viskas išsisprendė ir išvykau į Tailandą studijuoti Chulalongkorn universitete Bankoke“, – prisimena studentė.
Vos atvykus, Ūla turėjo savaitę praleisti karantine viešbutyje. „Viena vertus, tai buvo gerai, nes nors ir buvau įstrigusi viešbutyje, turėjau laiko prisitaikyti ir aklimatizuotis – juk atvykau iš labai šaltos Lietuvos žiemos į tropinį klimatą. Tai buvo nemažas šokas ir kūnui, ir protui“, – prisimena ji.
Pirmus du mėnesius paskaitos vyko nuotoliniu būdu. Ūla neslepia, kad tuo metu jautėsi šiek tiek vieniša: „Gyvenau viena savo bendrabučio kambaryje, o kol paskaitos nevyko gyvai, mano socialinis ratas buvo tikrai ribotas. Jaučiausi, tarsi visą laiką būčiau viena. Bet vis tiek sugebėjau susirasti keletą draugų iš kitų šalių, ir kartu keliavome po Bankoką ir visą Tailandą.“
Vis dėlto, kaip aiškina Ūla, nuotolinės paskaitos turėjo ir savų privalumų, nes neribojo jos galimybių keliauti. „Įsidėdavau nešiojamą kompiuterį į kuprinę, susikraudavau keletą daiktų savaitgaliui ir išvykdavau kažkur. Mačiau nemažai Tailando ir bendravau su vietiniais gyventojais“, – sako ji.
Paskutinius du mobilumo mėnesius paskaitos vėl persikėlė į klases. „Atsirado daugiau dinamikos, ir tas jausmas, kad esi įstrigęs vienas burbule, išnyko. O kadangi studijavau tarptautinius santykius, turėjome nemažai vizitų į ambasadas – lankėmės Švedijos ir JAV ambasadose, ir netgi turėjome ten kai kurias paskaitas, jau nekalbant apie įvairius kitus vizitus ir ekskursijas po Bankoką, susijusius su migracija ir urbanizacija“, – aiškina studentė.
Tropinis karštis, vaisiai ir kepti vabzdžiai
„Tailandas iš pradžių man atrodė tokia tolima šalis. Vis galvojau, koks ten gyvenimas ir kur ten visa civilizacija. Bet kai atvykau, pasijuto, kad iš tikrųjų čia viskas daug geriau – oras, draugiški žmonės, vaisiai. Šalia mano bendrabučio buvo vaisių turgus, ir ten valgiau daugiau vaisių nei kada nors Lietuvoje“, – pasakoja Ūla, prisimindama savo saldžius pirmuosius įspūdžius, ir priduria, kad jai taip pat labai patiko tailandiečiai, apibūdindama juos kaip draugiškus ir malonius.
„Buvau viena iš keturių studentų iš užsienio, o visi kiti mūsų grupėje buvo tailandiečiai. Merginos visada kviesdavosi mane kartu papietauti ar išgerti kavos, klausdavo manęs daug klausimų, domėjosi, dalinosi savo istorijomis“, – prisimena Ūla, pridurdama, kad nors ji jautė, kad jos asmeninė erdvė yra gerbiama, nebuvo jokio atvirumo ar šilumos trūkumo. „Tikrai galėjai pajusti tą rūpestį – kad tu atvykai čia ir dabar jie tavimi pasirūpins, kad nepaliks tavęs vieno per visą procesą“, – sako ji.
Ūla jautė tą rūpestį ir gerumą nuo pat pirmosios nuotolinių paskaitų dienos. Viena iš merginų grupėje parašė jai, paklausdama, iš kur ji, ką studijuoja, kaip jai sekasi įsikurti ir ar jai reikia kokios nors pagalbos. „Ji man pasakė, kad jei man reikia net menkiausios pagalbos – ar suprasti, kaip kažkas veikia, ar kažką išversti – visada galiu kreiptis. Buvau tokia laiminga ir dėkinga, kad buvau taip priimta ir kad manimi buvo pasirūpinta tokiu būdu, nors aš ten buvau visiškai naujokė“, – su šypsena prisimena studentė.
Maistas Tailande taip pat paliko didelį įspūdį Ūlai. Vienas iš jos mėgstamiausių patiekalų buvo papajos salotos, o paskutinį mobilumo mėnesį, kai jos aplankė tėvai, ji rado drąsos išbandyti dar neįprastesnių patiekalų – keptų ir kitaip paruoštų svirplių, vikšrų ir kitų vabzdžių.
Europos kultūra ir slidinėjimas Alpėse
Dar būdama Tailande, Ūla ir vienas iš jos kurso draugų užpildė dokumentus, kad galėtų pretenduoti į „Erasmus+“ mainus Sciences Po Grenoble Prancūzijoje. Po to, kai buvo atrinkti, jie išvyko į Prancūziją lygiai po metų nuo kelionės į Tailandą.
Ūla apibūdina šią patirtį kaip visiškai kitokią – juk Prancūzija kultūriškai artimesnė Lietuvai nei Azijos šalys. „Universitete buvo daug studentų iš užsienio, todėl visą laiką gyvenome tikrame „Erasmus+“ burbule. Po paskaitų dažnai visi eidavome kažkur pasivaikščioti, nusipirkdavome gėrimų ir sūrio, ir susidarydavome nedidelį pikniką“, – prisimena studentė.
Tačiau Ūlai nepadarė didelio įspūdžio studijų sistema Sciences Po Grenoble, o pažymių sistema jai taip pat pasirodė neįprasta – pažymiai buvo rašomi nuo 0 iki 20, o 10 buvo žemiausias išlaikomasis balas, o aukščiausius balus gauna tik 0,1 % visų universiteto studentų. „Kai atvyksti į egzaminą, turi parodyti savo studento pažymėjimą, atsisėsti į paskirtą vietą, o už kiekvieną praleistą pamoką turi pateikti savo nebuvimo pateisinimą“, – prisimena Ūla, pridurdama, kad atvykus iš daug lankstesnės aplinkos VDU, jai reikėjo laiko prisitaikyti prie tokios griežtos priežiūros.
Ji taip pat daug nekeliavo po Prancūziją, nes tai buvo gana brangu studentams. Tačiau Ūla ir jos kurso draugas vis tiek sugebėjo aplankyti kaimynines šalis – jie nuvyko į Londoną ir skrido į Portugaliją bei Italiją. Ji taip pat turėjo galimybę išmokti slidinėti – Grenoblyje, kuris laikomas Prancūzijos slidinėjimo sostine ir yra įsikūręs visai šalia Alpių, universitetas netgi pasiūlė studentams nuolaidas slidinėjimo abonementams.
Pietūs vos už kelis eurus ir kitos studentų privilegijos
Ūla sako, kad dar vienas didelis privalumas buvo tas, kad Prancūzijos vyriausybė subsidijuoja valgyklas aukštojo mokslo įstaigose, o tai reiškia, kad ji galėjo kasdien pietauti vos už kelis eurus. „Kai grįžome į VDU, supratome, kaip to pasiilgome. Kažkas, kas atrodo taip elementaru – galimybė pavalgyti už 3 eurus. Tikiuosi, kad vieną dieną Lietuvoje turėsime kažką panašaus“, – sako ji.
Be nebrangių pietų, Ūla pažymi, kad prancūzai yra dosnūs visokių kitokių socialinių garantijų ir paramos studentams atžvilgiu. Ji džiaugiasi, kad turėjo galimybę gauti kompensaciją už bendrabučio nuomą, ir kad ji taip pat galėjo rinktis iš gana ilgo sąrašo popamokinės veiklos, kuri buvo nemokama arba siūloma studentams su nuolaida. „Aš lankiau jogą ir ėjau į baseiną – su savo studento pažymėjimu galėjau gauti narystę tikrai pigiai. Manau, kad Lietuva tikrai galėtų pasimokyti iš prancūzų šiuo klausimu – iš jų studentų paramos ir socialinių garantijų sistemos“, – sako ji.
Grįžusi po semestro studijų Prancūzijoje, Ūla taip pat dalyvavo keliose trumpesnėse tarptautinėse kelionėse per bakalauro studijas: ji praleido savaitę Estijoje, tyrinėdama Baltijos šalių politinę raidą kaip mišrios intensyvios programos (BIP) dalis, o magistrantūros studijų metu ji taip pat dalyvavo Europos Sąjungos Tarybos simuliacijoje, vykusioje Briuselyje, Belgijos sostinėje.
Taivanas: daug ką nuveikti, per mažai laiko
Ūla išvyko į savo paskutinį tarptautinį mobilumą – į Tamkang universitetą Taivane – jau siekdama magistro laipsnio. Pasak jos, šis semestras užsienyje buvo tarsi jos ankstesnės patirties derinys: Prancūzijos aktyvaus socialinio gyvenimo ir Tailando kultūrinio egzotizmo derinys. „Jei reikėtų įvardyti patirtį, kuri man labiausiai patiko, greičiausiai pasirinkčiau Taivaną“, – sako studentė.
Tamkang universitetas Taipėjuje paliko labai teigiamą įspūdį Ūlai – nuo studijų ir apgyvendinimo iki žmonių, kuriuos ji ten sutiko. Vienintelis minusas buvo tas, kad ji neturėjo pakankamai laiko keliauti po šalį, nes tą semestrą ji ne tik studijavo ir rašė mokslinį darbą, bet ir dirbo nuotoliniu būdu vienai Lietuvos įmonei.
„Man šiek tiek trūko laiko, bet, kita vertus, gyvenau gana prabangiai – neturėjau savęs riboti. Kol kiti turėjo planuoti savo stipendiją ir atidžiai pagalvoti, ką jie gali sau leisti, aš jaučiausi labai laisvai“, – sako Ūla.
Paklausta, kaip jai pavyko viską suspėti, studentė juokiasi ir sako, kad nežino atsakymo, bet jei galėtų atsukti laiką atgal, nieko nekeistų.
„Buvo pakankamai laiko viskam – leisti laiką su draugais, keliauti, pažinti Taivaną, išbandyti vietinę virtuvę, išmokti šiek tiek kinų kalbos ir užmegzti santykius su dėstytojais“, – sako Ūla, pridurdama, kad ji vis dar palaiko ryšius su kai kuriais dėstytojais, kuriuos ten sutiko, nes rašo savo magistro darbą apie Taivaną. Ji pasirinko šią temą neatsitiktinai – žinodama, kad semestrą praleis šioje šalyje, ji įžvelgė galimybę praturtinti savo tyrimą autentiška asmenine patirtimi.
Kontrastų šalis ir miegas bibliotekoje
Labiausiai Ūlą Taivane nustebino jo kontrastai. „Tai kontrastų šalis. Taipėjaus gatvėse nėra šiukšliadėžių, tačiau miestas yra neįtikėtinai švarus. Šalis pozicionuoja save kaip aukštųjų technologijų lyderę, tačiau jie „sutvarko“ kiaurą bibliotekos stogą uždengdami knygas vandeniui atsparia medžiaga ir padėdami porą kibirų vandeniui sugauti“, – sako Ūla, pateikdama keletą pavyzdžių, kurie jai įstrigo.
Studentė taip pat pastebėjo tam tikrų kultūrinių niuansų – žmonės yra santūresni, griežtesnės socialinės normos ir tam tikri dvigubi standartai užsieniečių atžvilgiu. „Visi man vis kartojo, kokie taivaniečiai linksmi, draugiški ir malonūs, bet aš to nelabai jaučiau – jų visuomenė man pasirodė gana šalta. Jei kalbėtume apie atskirus žmones, tai taip, aš susiradau draugų, o mano kambariokai taip pat buvo labai draugiški ir paslaugūs. Tačiau apskritai Taivano visuomenė man vis tiek pasirodė gana šalta“, – sako Ūla ir priduria, kad, palyginti su taivaniečiais, tailandiečiai pasirodė atviresni ir svetingesni.
Kitas dalykas, kuris jai įsiminė iš semestro Tamkang universitete Taivane, buvo vietinių studentų įprotis snausti bibliotekoje. „Jie ateidavo, šiek tiek pasimokydavo, tada pastumdavo knygas į šalį, pasidėdavo šaliką po galva ir užmigdavo maždaug 15 minučių. Aš galvodavau, ar tu tikrai ateini į biblioteką miegoti? Aš čia ateinu dirbti“, – juokdamasi sako Ūla.
Patirtis, kuri praverčia visur
Šiuo metu Ūla dirba Užsienio reikalų ministerijoje, kur ji eina atašė pareigas Pasaulio lietuvių departamento Diasporos ryšių skyriuje. Ją ten atvedė ministerijos metinė mentorystės programa ir jos mentorė, kuri paskatino ją dalyvauti diplomatiniame konkurse.
Ūla neabejoja, kad tarptautinė patirtis yra vertinga diplomatiniame darbe. Semestrai, praleisti Tailande, Prancūzijoje ir Taivane, išmokė ją ne tik orientuotis skirtingose kultūrose, bet ir bendrauti su žmonėmis, kurių pasaulėžiūra ir įpročiai visiškai skiriasi nuo jos pačios.
Ji rekomenduoja pasinaudoti tarptautinių mainų galimybėmis ne tik besidomintiems tarptautiniais santykiais, bet ir visiems kitiems. Ūla vardija daugybę priežasčių, kodėl verta išvykti į užsienį, bet ypač pabrėžia asmeninį augimą.
„Gyvenimas užsienyje, ypač pirmą kartą be tėvų, priverčia išmokti savarankiškumo greičiau nei bet kuri kita patirtis. Nuo banko sąskaitos atidarymo iki nuomos mokėjimo ar maisto produktų pirkimo – viskas gula ant tavo pečių. Ir nors iš pradžių klysti yra neišvengiama, būtent iš tų klaidų daugiausia išmoksti. O kai supranti, kad gali viską padaryti pats, tau atsiveria visas pasaulis“, – sako Ūla.
Pasak studentės, taip pat nepaprastai įdomu pamatyti skirtingas švietimo sistemas, mokymosi metodus ir skirtingus požiūrius į tuos pačius kasdienius dalykus – tai taip pat praplečia akiratį. Ji taip pat mano, kad socialinė tarptautinių mainų nauda yra tokia pat svarbi: „Net jei savo universitete negalėjote rasti bendraminčių, tikrai jų rasite išvykę į užsienį. Pradėsite suprasti, kiek daug skirtingų žmonių ir perspektyvų yra.“
Ūlos nuomone, per ilgai likti tame pačiame „burbule“ nėra gerai, ypač kai jis tampa tavo komforto zona. „Išvažiavus į užsienį, supranti, kad pasaulis yra daug platesnis“, – sako Ūla.
