Pirmosios minutės po kario sužeidimo yra kritinės, tad karo medikai nuolat treniruojasi priimti greitus ir tikslius sprendimus chaoso sąlygomis. Nors karo medicina siejama su frontu, pasiruošimas karui vyksta nuolat, o patirtis perimama iš realių konfliktų, pavyzdžiui, Ukrainos. Dėl geopolitinės situacijos Lietuva tampa potencialiu „karštu tašku“, todėl regiono karo medicinos pasirengimas yra itin svarbus.
Majoras Maksimas Dmitrijevas, dabartinis Dr. Jono Basanavičiaus karo medicinos tarnybos Klaipėdos medicininės paramos vieneto vadas, apie karo mediciną susidomėjo rezidentūros metais. Įsidarbinus karo medicinos tarnyboje, medikai tampa ir kariais – privalo pereiti tokią pačią atranką, laikyti fizinio pasirengimo testus ir baigti bazinį kario kursą. Penkių savaičių intensyvūs mokymai apima karinės tvarkos, ginklų valdymo, saugumo taisyklių ir kitų kariškumo aspektų mokymus, dažnai su apgyvendinimu poligone bei lauko pratybomis. M. Dmitrijevas vertina šio darbo blaivumo nebuvimą, apimantį pratybas, mokymus, misijas ir pacientų gydymą.
Karo medicinos tarnyba turi dvi puses: taikos metu ji panaši į civilinę sveikatos priežiūrą, rūpinantis kariais, o karinių konfliktų metu ar per pratybas atsiskleidžia jos specifika. Operacijų rajone įrengti medicinos padaliniai reikalauja bendradarbiavimo su kariuomene, oro gynybos vertinimo ir grėsmių analizės. Pagal NATO standartus, sužeistam kariui pagalba turi būti suteikta per pirmąsias 10 minučių, siekiant sustabdyti kraujavimą ir stabilizuoti būklę iki atvykstant į ligoninę. Būtent ši greita ir tiksliai suderinta pagalbos grandinė yra karo medicinos esmė.
Karo medicinai būtinas ir psichologinis pasirengimas – atsparumas, bet kartu ir empatija, kad būtų išvengta emocinio perdegimo. Pratybos atkuriamos maksimaliai įtemptos situacijos, kad medikai veikdami nuovargio, chaoso ir spaudimo sąlygomis, įgytų automatiškumą ir užtikrintumą. Aiškūs protokolai ir algoritmai leidžia veikti net apėmus panikai ar nuovargiui, o toks automatizmas gali išgelbėti gyvybes. Visi kariai mokomi pirmosios pagalbos, įskaitant kraujavimo stabdymą ir turniketo naudojimą. Nors protokolai būtini bendrai sistemai užtikrinti, kartais tenka improvizuoti, nes karas keičiasi greičiau nei rekomendacijos.
Viena sudėtingiausių situacijų – kai sužeistųjų yra daugiau nei medikų. Tokiose atvejis naudojamas triažas: „raudoni“ (gyvybei pavojinga būklė, reikalaujanti skubios pagalbos), „geltoni“ (gali palaukti) ir „žali“ (lengvi sužeidimai). Masinių nelaimių atveju aktyvuojami atitinkami protokolai, kviečiama papildoma pagalba ir organizuojama evakuacija. Svarbiausia – nepasimesti, įvertinti prioritetus ir veikti pagal gaires, nes kiekvieno kario gyvybė yra didelė vertybė. Ginkluotųjų pajėgų konfliktuose sužeidimų pobūdis kinta: atsiranda daugiau kombinuotų sužeidimų nuo sprogimų, artilerijos ar dronų, o ne vien šautinių žaizdų.
Pagalbos sužeistiems priešo kariams teikimas nesiskiria nuo pagalbos saviems – visi traktuojami kaip sužeisti pacientai ir gydomi vienodai. Gavus informaciją apie sužeistą priešo karį, pranešama vadovybei ir karo policijai, o pacientui suteikiama visapusiška pagalba, kol jo būklė stabilizuojama ir jis perduodamas atsakingoms institucijoms.
Karo medikams kartais tenka atlikti ir netikėtas funkcijas, pavyzdžiui, teikti odontologines paslaugas ar gydyti specifines, retas ligas. Vienas didžiausių iššūkių M. Dmitrijevas patyrė NATO misijų Baltijos jūroje metu, kai reikėjo atpažinti ir gydyti dekompresinės ligos požymius, taip pat persikelti per audringą jūrą ant virvinių kopėtėlių. Pandemijos metu, kai laivų įgulos buvo izoliuotos, medikui teko pavaduoti kitų sričių specialistus, būti traumatologu ir odontologu, o telemedicina ir nuotolinės konsultacijos tapo itin svarbios.
