Europos saugumas šiandien yra išbandomas ne tik hibridiniais, bet ir tiesioginio karo veiksmais Ukrainoje. Pripažįstant, kad Rusijos karinė agresija prieš Ukrainą, energetinis šantažas, kibernetinės atakos ir nestabili saugumo aplinka verčia Europą iš naujo įvertinti savo pačios galimybes, vis dėlto NATO ir JAV indėlis į Europos saugumą išlieka esminis. Klausimas, ar Europos Sąjunga turėtų atsiriboti nuo JAV saugumo skėčio, apskritai neturėtų kilti. Toks požiūris būtų klaidingas ir net pavojingas. Kitas klausimas – ar Europa gali sustiprinti savo gynybinius pajėgumus taip, kad būtų pajėgi greičiau reaguoti į krizes, labiau remtis savo pramone, užtikrinti paramos Ukrainai tęstinumą ir kartu tapti stipresne transatlantinio aljanso dalimi. Svarbu prisiminti, kad reikalavimai Europos valstybėms daugiau prisidėti prie NATO gynybos nėra naujas reiškinys. Tai neatsirado vien su Donaldo Trumpo administracija, nors būtent ji šį klausimą iškėlė garsiausiai. Dar Šaltojo karo pabaigoje ir po jo JAV administracijos nuolat kėlė vadinamojo naštos pasidalijimo klausimą. 1980-aisiais Jungtinės Valstijos net turėjo specialų atstovą NATO naštos pasidalijimo klausimams, o JAV Kongresas ir Pentagonas rengė metines ataskaitas apie sąjungininkų indėlį į bendrą gynybą. Todėl amerikiečių raginimas Europai daugiau investuoti į savo saugumą yra sena transatlantinių santykių tema, tik šiandien ji skamba kur kas rimčiau dėl Rusijos karo prieš Ukrainą. Taip pat ir Baracko Obamos administracija kalbėjo apie būtinybę europiečiams prisiimti didesnę atsakomybę. 2011 m. Libijoje vykusioje karinėje operacijoje, JAV sulaukė pagalbos iš Prancūzijos, Jungtinės Karalystės ir kitų Europos valstybių. NATO duomenimis, operacija Libijoje truko septynis mėnesius, apėmė veiksmus jūroje ir ore, o jos tikslas buvo apsaugoti civilius pagal JT mandatą.
Todėl dabartinė diskusija neturėtų būti suprantama kaip abejonė pačiu NATO aljansu. NATO yra abipusiai naudinga sąjunga. Europa po Antrojo pasaulinio karo gavo saugumo garantijas, kurios leido kurti gerovės valstybes, demokratines institucijas ir bendrąją rinką. Jungtinės Valstijos savo ruožtu gavo stabilų, demokratišką ir ekonomiškai stiprų partnerių bloką, karinį buvimą strategiškai svarbiame žemyne ir sąjungininkus, kurie ne kartą prisidėjo tada, kai pagalbos reikėjo pačioms Jungtinėms Valstijoms. Ryškiausias pavyzdys – 2001 m. rugsėjo 11-osios teroro išpuoliai. Vienintelį kartą NATO istorijoje buvo aktyvuotas 5-asis straipsnis, ir tai padaryta, kai to prireikė Jungtinėms Amerikos Valstijoms. NATO sąjungininkai tada pripažino, kad išpuolis prieš JAV yra išpuolis prieš visą Aljansą. Po to sekė realūs veiksmai: NATO sąjungininkai prisidėjo prie oro erdvės stebėjimo virš JAV, kovos su terorizmu operacijų Viduržemio jūroje ir ilgametės misijos Afganistane. Afganistanas tapo bene rimčiausiu pavyzdžiu, įrodančiu, kad Europa yra aktyvi NATO dalyvė. Beveik 20 metų NATO sąjungininkai ir partneriai buvo dislokuoti Afganistane pagal JT Saugumo Tarybos mandatą. Tai buvo ne Europos karas siaurąja prasme, bet Europos valstybės prisiėmė politinę ir karinę atsakomybę. Dalyvavo britai, vokiečiai, prancūzai, italai, lenkai, lietuviai ir daugelis kitų. Lietuva taip pat siuntė karius ir civilius specialistus, prisidėjo prie mokymo, logistikos ir saugumo užduočių. Taip pat negalima pamiršti Balkanų. NATO nuo 1999 m. vadovauja KFOR taikos palaikymo misijai Kosove, kurios tikslas – palaikyti saugią aplinką ir stabilumą regione. Tai europinis saugumo klausimas, bet kartu ir transatlantinio veikimo pavyzdys: JAV ir Europos sąjungininkai kartu užtikrino, kad po žiauraus karo Balkanuose vėl neatsinaujintų smurtas. Žinoma, Rusijos invazija į Ukrainą parodė, kad konvencinis karas Europoje nėra praeitis. Šaudmenų, oro gynybos, bepiločių sistemų, artilerijos, logistikos ir karinio mobilumo klausimai nėra techninės detalės. Tai yra išlikimo klausimai. O juk per pastaruosius porą metų Europos Sąjungoje vis dėlto įvyko rimtas lūžis. Europos Komisija ėmėsi kur kas aktyvesnio vaidmens gynybos pramonės ir bendrų pirkimų srityje. 2023 m. buvo priimtas Šaudmenų gamybos rėmimo aktas, kuriam numatyta daugiau kaip 500 mln. eurų ir kuriuo siekta didinti šaudmenų bei raketų gamybos pajėgumus Europoje. 2025 m. Komisija ir vyriausioji įgaliotinė pristatė Baltąją knygą dėl Europos gynybos pasirengimo iki 2030 m. ir „ReArm Europe“ / „Readiness 2030“ planą. Labai svarbus tapo ir SAFE instrumentas, kuris numato iki 150 mlrd. eurų ilgalaikių paskolų valstybėms narėms gynybos investicijoms. Šios lėšos skirtos didelio masto ir skubiems bendriems pirkimams, kad Europos gynybos pramonė galėtų tiekti tai, ko reikia dabar. Mes Europos Parlamente šiame procese taip pat atlikome svarbų vaidmenį: nuosekliai rėmėme karinę, finansinę ir politinę paramą Ukrainai, spaudėme dėl spartesnių sprendimų, kėlėme sankcijų efektyvumo, gynybos pramonės ir Europos atsparumo klausimus.
Ne kartą mūsų regione buvo svarstyti ir „B“, ir „C“ saugumo užtikrinimo scenarijai. Pastaruoju metu šios diskusijos įgauna vis konkretesnį politinį ir praktinį pagrindą. 2026 m. gegužės 7 d. Europos Parlamente buvo įsteigta Europos gynybos sąjungos grupė. Regime ir aktyvėjančias Europos Komisijos pastangas saugumo bei gynybos srityje. Regioninis aljansas „Nuo Helsinkio iki Kijevo“ taip pat vis labiau materializuojasi, ypač Lenkijai įsigyjant naikintuvus F-35. Pastarųjų dienų dronų atakų prieš Baltijos valstybes grėsmės dar labiau išryškino būtinybę koordinuoti Lietuvos, Latvijos ir Estijos veiksmus, stiprinant atsparumą. Tikimasi, kad 2026 m. gegužės 26 d. į Lietuvą atvyksianti Europos Komisijos vadovė Ursula von der Leyen taip pat prisidės prie bendro veiksmų koordinavimo. Taigi, tiek regioniniu, tiek ir Europos Sąjungos lygmeniu dėmesys skirtas saugumui yra akivaizdus.
Tačiau vis dar išlieka sričių, kuriose priklausomybė nuo JAV tebėra labai didelė: strateginė žvalgyba, oro gynyba, priešraketinė gynyba, branduolinis atgrasymas, strateginis transportas, kai kurios aukštųjų technologijų karinės sistemos. Reali užduotis yra per artimiausius metus sukurti tokią Europos gynybinę bazę, kuri leistų Europai prisiimti daug didesnę atsakomybės dalį, o JAV buvimą paverstų ne vieninteliu saugumo ramsčiu, bet stipriu bendros architektūros elementu. Mūsų regione, ypač Lietuvoje, NATO buvimas, JAV pajėgos ir transatlantinis įsipareigojimas yra egzistencinės reikšmės. Tačiau būtent todėl turime būti tarp tų, kurie Europoje ragina daugiau investuoti į gynybą, stiprinti rytinį flangą, plėsti karinį mobilumą, spartinti amunicijos gamybą ir užtikrinti ilgalaikę paramą Ukrainai. Todėl šiandien nereikėtų dramatizuoti klausimo, ar JAV pasitrauks iš Europos. JAV ir Europa yra pernelyg glaudžiai susijusios ekonomiškai, politiškai ir strategiškai. Transatlantinė sąjunga naudinga abiem pusėms. Tačiau būtų neatsakinga nematyti, kad JAV strateginis dėmesys vis labiau krypsta ir į Ramiojo vandenyno regioną, Kinijos iššūkį bei vidaus politinius prioritetus. Europa turi į tai reaguoti ne panika, o pasirengimu. Mano vertinimu Europa turi siekti būti pajėgi su JAV veikti kaip rimtesnė, stipresnė ir patikimesnė sąjungininkė. Tai reiškia daugiau atsakomybės, daugiau investicijų, daugiau gamybos, greitesnius sprendimus ir aiškų suvokimą, kad saugumas kainuoja.
