Freiburgo universiteto magistrantas Gabrielius Pilkauskas atliko tyrimą, kuriame lyginamas negyvos medienos kiekis ir struktūra Lietuvos ir Vokietijos (Badeno-Viurtembergo žemės) miškuose, remdamasis nacionalinių miškų inventorizacijų duomenimis. Sunkios avarijos, po kurios jam teko amputuoti ranką, patyręs G. Pilkauskas, miškininkystės studijas Lietuvoje baigęs jaunas vyras, tęsė mokslus Vokietijoje ir pasirinko unikalią magistro baigiamojo darbo temą.
Nacionalinės miškų inventorizacijos duomenimis su G. Pilkausku pasidalijo Valstybinė miškų tarnyba. Jo magistrinio darbo vertintojais buvo Freiburgo universiteto profesorius prof. dr. Hans-Peter Kahle ir Vytauto Didžiojo universiteto profesorius prof. dr. Gediminas Brazaitis.
Ką atskleidė Lietuvos ir Vokietijos miškų palyginimas?
Nors negyva mediena – nulūžę kamienai, stuobriai, sausuoliai, pūvantys rąstai – dažnai atrodo kaip gamtinė netvarka, ji yra gyvybiškai svarbi miško ekosistemai, teikdama namus tūkstančiams organizmų ir užtikrindama maistinių medžiagų cirkuliaciją. Kuo įvairesnė negyvos medienos forma ir irimo stadija, tuo daugiau vietos atsiranda skirtingoms rūšims.
Tyrimo rezultatai parodė, kad Badeno-Viurtembergo miškuose negyvos medienos aptinkama beveik dukart dažniau nei Lietuvoje, tačiau bendras jos tūris hektare yra didesnis Lietuvoje. Lietuvos miškuose vidutiniškai nustatyta 42,9 kubinio metro negyvos medienos hektare, o Vokietijos tirtuose miškuose – 38,7 kubinio metro. Abiejų regionų miškuose didžiąją dalį sudaro ant žemės gulintys kamienai, o stovinčios negyvos medienos kiekiai beveik nesiskiria.
Šie rezultatai pabrėžia, kad vertinant miško ekologinę būklę svarbu ne tik negyvos medienos buvimas, bet ir jos sukauptas kiekis, rūšis, dydis ir irimo stadija.
Daugiausia – saugomuose ir mišriuose miškuose
G. Kulbokas, Valstybinės miškų tarnybos NMI skyriaus vedėjas, teigia, kad tyrimas patvirtino dvi miško taisykles: didžiausios negyvos medienos sankaupos randamos griežtai saugomuose miškuose, kur nevykdoma ūkinė veikla, ir mišriuose medynuose, kurių rūšinė įvairovė skatina ekosistemos natūralumą ir įvairesnę struktūrą.
Įdomus skirtumas tarp šalių yra tas, kad Vokietijos miškuose dominuoja vidutiniškai apuvusi mediena, o Lietuvos miškuose – tik pradedanti irti arba jau beveik suirusi. Šis skirtumas paaiškinamas skirtingu metu vykusiais gamtiniais procesais: Vokietijoje sausros ir žievėgraužių tipografų ataka eglynus paveikė anksčiau nei Lietuvoje.
G. Pilkausko tyrimas rodo, kad negyvos medienos kaupimąsi lemia daugybė veiksnių: medyno amžius, medžių dydis, rūšinė įvairovė, miško apsaugos statusas, vietovės pasiekiamumas ir gamtiniai pažeidimai. Taigi negyvos medienos kiekis ir būklė atspindi ne tik miškų valdymo sprendimus, bet ir gamtinius pokyčius.
Nors nudžiūvęs ar nuvirtęs medis nėra gyvenimo pabaiga, o tampa gyvybės palaikymo grandimi daugeliui miško gyventojų, negyvos medienos kiekis nėra vienintelis miško ekologinės būklės rodiklis. Svarbu ir tai, kokia mediena kaupiasi, kaip ji pasiskirsčiusi ir kokias sąlygas sudaro miško organizmams.
