Lietuvos mokslo taryboje vykęs konkursas „Mokslo mikrofonas“ subūrė studentus iš visos Lietuvos. Čia jie turėjo vos kelias minutes sudėtingą mokslą paversti suprantamu ir įdomiu pasakojimu. Šių metų nugalėtoja tapo Lietuvos sveikatos mokslų universiteto doktorantė Violeta Belickienė, pristačiusi tyrimą, kaip molekuliniai žymenys gali atverti kelią personalizuotai Parkinsono ligos medicinai. Kartu su pergale ji pelnė galimybę gegužės 29 d. žengti į LOGIN 2026 sceną ir savo tyrimą pristatyti tūkstantinei auditorijai.
„Kai išgirdau savo vardą, kelias sekundes net nesupratau, kas vyksta. Tai buvo didžiulis džiaugsmas ir kartu – atsakomybės jausmas. Tai įvertinimas ne tik man, bet ir visai komandai, kuri dirba su šia tema“, – sakė V.Belickienė.
Pagrindinė jos pranešimo žinia – paprasta, bet drąsi: iš kraujo apie Parkinsono ligą galima sužinoti daug daugiau, nei manyta iki šiol. Molekuliniai žymenys, cirkuliuojantys kraujyje, gali atspindėti skirtingus ligos simptomus, vaistų veiksmingumą ir net operacinio gydymo poreikį. Tai atveria kelią tikslesniam, individualizuotam ligos stebėjimui.
Parkinsono liga: auganti visuomenės sveikatos našta
Ilgėjant visuomenės gyvenimo trukmei, kartu daugėja ligų, būdingų vyresniam amžiui. Parkinsono liga – viena jų. Šiuo metu šia neurodegeneracine liga serga beveik 10 mln. žmonių, dėl senėjančios populiacijos iki 2050 m. šis skaičius gali perkopti 25 mln. Liga progresuoja skirtingai: vieni pacientai ilgai išlieka savarankiški, kiti greitai susiduria su judėjimo sutrikimais, trumpėjančiu vaistų poveikiu, o laikui bėgant gali išsivystyti ir sunki negalia.
Kadangi liga neišgydoma, svarbiausias tikslas – kuo ilgiau išlaikyti paciento gyvenimo kokybę, nes nustačius diagnozę dažnai lieka neaišku, kaip greitai keisis paciento būklė, kiek ilgai jis išliks savarankiškas ir koks gydymas bus veiksmingiausias.
Būtent šis nenuspėjamumas ir yra didžiausias iššūkis — tiek pacientams, tiek gydytojams.
Kaip smegenų signalai pasiekia kraują
Vienas perspektyviausių neinvazinių būdų suprasti, kas vyksta smegenyse, galėtų būti užląstelinių pūslelių tyrimas. Užląstelinės pūslelės – tai mažos dalelės, kuriomis ląstelės keičiasi tarsi žinutėmis. Jos perneša baltymus, lipidus ir nukleorūgštis, o svarbiausia – gali pereiti kraujo-smegenų barjerą, todėl smegenų siunčiama informacija gali atsidurti kraujyje ir būti aptikta paprastu tyrimu.
V. Belickienė savo disertacijoje tiria šių pūslelių turinį, o konkrečiau, jose esančias – mikroRNR molekules. Tai labai mažos molekulės, veikiančios kaip genų aktyvumo jungikliai. Jos buvo atsitiktinai atrastos prieš trisdešimt metų, o už šio reiškinio atskleidimą mokslininkai Victor Ambros ir Gary Ruvkun pernai gavo Nobelio premiją.
Šiandien žinoma, kad mikroRNR molekulių yra šimtai, ir jų kiekiai kinta esant stresui, uždegimui ar ligai. Todėl jos tampa jautriu rodikliu, atspindinčiu tikrąją ląstelių būklę“, – pasakojo pašnekovė.
Kaip mikroRNR padeda suprasti simptomus ir gydymo poreikį?
V.Belickienės tyrimo rezultatai atskleidė, kad mikroRNR molekulės gali atspindėti įvairius Parkinsono ligos aspektus. Skirtingos mikroRNR siejosi su skirtingais simptomais: tremoru, bradikinezija, pusiausvyros sutrikimais ar sustingimo epizodais. Tai leidžia manyti, kad mikroRNR galėtų padėti atskirti ligos potipius ir suprasti individualią ligos eigą.
Vienas svarbiausių atradimų — mikroRNR pokyčiai jautriai atspindėjo trumpėjantį vaistų poveikį. Tai reiškia, kad iš kraujo galima anksčiau pastebėti, kada standartinis gydymas tampa nepakankamas.
Dar viena reikšminga įžvalga — mikroRNR stipriai siejosi su paciento gyvenimo kokybės rodikliais: sunkumu atlikti kasdienes veiklas ir mobilumu. Šie duomenys ypač vertingi, nes jie tiesiogiai atspindi realų paciento gyvenimą.
Tyrimas taip pat parodė, kad tam tikri mikroRNR pokyčiai būdingi pacientams, kuriems jau reikalingas operacinis gydymas, pavyzdžiui, giluminė smegenų stimuliacija. Vienos iš tirtų mikroRNR molekulių kiekio pokytis pasirodė esantis net jautresnis rodiklis nei daugelis šiuo metu naudojamų klinikinių parametrų, padedančių įvertinti operacijos poreikį, o sukūrus modelį, jungiantį šios mikroRNR kiekį su klinikiniais duomenimis, jis gana tiksliai atpažino pacientus, kuriems gali būti reikalingas operacinis gydymas. Tai rodo, kad tokie modeliai galėtų tapti realiu įrankiu sprendžiant, kada medikamentinis gydymas tampa nebepakankamas.
„Ateities perspektyva aiški: jei mikroRNR tyrimai taptų įprasta klinikine praktika, gydytojai galėtų tiksliau prognozuoti ligos eigą, greičiau pastebėti pokyčius ir individualiai parinkti gydymą. Pacientai, išgirdę diagnozę, nebejaustų visiškos nežinomybės — būtų galima pasakyti, ar liga progresuos lėtai, ar vaistų poveikis yra pakankamas, o gal reikalingos ankstesnės chirurginės intervencijos“, – kalbėjo V. Belickienė.
Paklausta, ar šios naujovės toli nuo realių pacientų, tyrėja pabrėžė: pirminiai rezultatai – labai perspektyvūs, tačiau jie dar preliminarūs. Norint, kad tokie mikroRNR žymenys pasiektų klinikinę praktiką, būtina patvirtinti juos didesnėse pacientų grupėse, standartizuoti tyrimo metodus ir įvertinti jų patikimumą realiose klinikinėse situacijose. Tikimasi, kad mikroRNR galėtų leisti pamatyti pilnesnį Parkinsono ligos vaizdą — ne tik per subjektyvias vertinimo skales, bet ir per individualius molekulinius signalus, atspindinčius tikrąją ligos būklę ir padedančiais suprasti, ko konkrečiam pacientui reikia šiandien ir ko jam prireiks rytoj.
