Lietuvoje tyliai vyksta užsienio politikos kurso keitimas, kuris, pasak straipsnio autoriaus, tampa socialdemokratų ir jų kraštutinės dešinės koalicijos planų „orbanizuoti“ Lietuvą dalimi. Teigiama, kad iš Lietuvos jau „išprašytas“ Sviatlanos Cichanouskajos biuras, o valdantieji „zonduoja“ galimybes vėl atverti sieną su Baltarusija ir leisti baltarusiškų trąšų tranzitą.
Ateityje, rašoma straipsnyje, bus ieškoma būdų „išprašyti“ iš Lietuvos Taivaniečių atstovybę, panašiai kaip ir S. Cichanouskajos atveju, motyvuojant „saugumo situacijos vertinimu“. Primenama, kad S. Cichanouskajos biurui Lietuvoje buvo sumažintas apsaugos lygis ir ji buvo priversta išvykti į Varšuvą.
Straipsnyje teigiama, kad tylūs žingsniai stiprinti Rusijos įtaką vykdomi nuo pat valdančiosios daugumos pradžios. Paminimos ekspremjero Gintauto Palucko frazės prieš pat Rusijos invaziją į Ukrainą 2022 m. („jeigu visi mėginsime apginkluoti Ukrainą, karas su rusija tęsis“) ir vėlesni žurnalistiniai tyrimai dėl jo ryšių su Lukašenkos režimu.
Pabrėžiama, kad Europos socialdemokratai elgtųsi kitaip – Europos Parlamente jie remia Ukrainą, sankcijas Rusijai ir S. Cichanouskają. Priminta, kad dar praėjusių metų spalį Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją, kurioje S. Cichanouskaja įvardijama Baltarusijos demokratinių jėgų lydere.
Teigiama, kad Lietuvos socialdemokratai bendradarbiauja su kraštutinės dešinės politinėmis jėgomis, todėl „stebinti neturėtų atitinkami jų politikos posūkiai“.
Nacionalinės lietuviškų socialdemokratų ypatybės
Straipsnyje kritikuojamas socialdemokratų vadovo Mindaugo Sinkevičiaus susitikimas su Baltarusijos opozicijos aktyviste Marija Kalesnikava vasario 3 d. Teigiama, kad šis susitikimas skirtas transliuoti žinutę, jog M. Kalesnikava yra „Baltarusijos demokratinės opozicijos lyderė“, taip skaldant Baltarusijos demokratines jėgas ir menkinant S. Cichanouskajos legitimumą.
Anot straipsnio autoriaus, taip daroma siekiant pratinti prie minties, jog plataus masto susisiekimas ir ryšiai su Lukašenkos režimu bus atnaujinti. M. Kalesnikava esą ragina „didinti Baltarusijos žmonių mobilumą tarp Lietuvos ir Baltarusijos, pabrėždama didesnio judėjimo su Europa svarbą ir siūlydama Minsko–Vilniaus geležinkelio susisiekimo keleiviams atkūrimą ir autobusų maršrutų atnaujinimą“.
Taip pat kritikuojami mėginimai menkinti sankcijas Lukašenkos režimui. M. Sinkevičius diplomatiškai kalba apie tai, kad „sankcijos nėra tikslas vien dėl savęs“, o Martynas Katelynas ragina jas panaikinti nepasiekus užsienio ir saugumo politikos tikslų. M. Kalesnikava teigia, kad „Belaruskalij“ tranzito atnaujinimas būtų pateisinamas, jei prisidėtų prie politinių kalinių paleidimo. Vytenis Povilas Andriukaitis esą nuosekliai pasisako už „Belaruskalij“ tranzitą.
Anot straipsnio autoriaus, tokie veiksmai dangstomi Donaldo Trumpo politika. Tačiau klausiama, ar ši „trumparegiška“ politika atitinka Lietuvos nacionalinio saugumo interesus ir ES užsienio ir saugumo politikos nuostatas. Priminta, kad ES planuoja priimti naują sankcijų paketą Rusijai, o Baltarusijai taikomos sankcijos turėtų būti pratęstos dar metams.
Straipsnyje klausiama, ką apie tai galvoja užsienio reikalų ministras ir prezidentas, tačiau teigiama, kad jie „klusniai tyli“. Taip pat paminėtas premjerės susitikimas su M. Kalesnikava.
Premjerė – Kinijos reikalavimų garsintoja Lietuvoje?
Straipsnyje teigiama, kad premjerė įgarsina „eilines revizionistines idėjas“, kuriomis siekiama susigrąžinti Kinijos įtaką Lietuvoje. Cituojamas jos teiginys BNS interviu, kad „Lietuva iš tikrųjų pati šoko prieš traukinį ir pralaimėjo“, kalbant apie Taivaniečių atstovybės klausimą.
Kritikuojamas toks požiūris, klausiant, ar Lietuva iš tikrųjų „pralaimėjo“ užmezgusi ryšius su Taivanu. Pastebima, kad lietuviškos kilmės prekių eksportas į Kiniją pamažu atsistatė. Teigiama, kad didesnės Lietuvos verslo investicijos į Kiniją didintų valstybės pažeidžiamumą.
Straipsnyje teigiama, kad neproporcingi Kinijos veiksmai prieš Lietuvą prisidėjo prie to, kad ES sukūrė pasipriešinimo ekonominei prievartai mechanizmą.
Paminėtas Kinijos užsienio reikalų ministerijos atstovo pareiškimas, kad Lietuva „pavers konkrečiais veiksmais ir kuo greičiau ištaisys savo klaidą“. Priminti Norvegijos ir Australijos atvejai, kai Kinija spaudė šias šalis dėl politinių klausimų.
Teigiama, kad Kinijos reikalavimai nesibaigs vien sugrįžimu į status quo, o „normalizavimas“ Pekino akimis reikš savicenzūrą arba politinio ir ekonominio modelio perkonstravimą pagal kinų interesus. Todėl, anot straipsnio autoriaus, reikėtų stiprinti valstybės atsparumą ir nepasiduoti spaudimui.
Galiausiai, straipsnyje išreiškiamas įspūdis, kad Lukašenkos, Rusijos ir Kinijos įtakos didinimas Lietuvoje reikalingas ne ekonominei naudai, o siekiant pritaikyti Viktoro Orbano Vengrijoje, Roberto Fico Slovakijoje ir „Gruzijos košmaro“ Sakartvele taikytas schemas.
Anot straipsnio autoriaus, šių modelių esmė – silpninti pliuralizmą ir visuomenės atsparumą užtikrinančias institucijas, o išorėje – atsisakyti vertybinės užsienio politikos dimensijos ir stiprinti ryšius su autoritariniais lyderiais. Teigiama, kad tai reiškia geopolitinį persiorientavimą ir vidinės politinės santvarkos transformaciją.
Straipsnyje išreiškiamas įsitikinimas, kad Lietuvos pilietinė visuomenė neleis paversti šalies „pereinamuoju rusijos ir Kinijos agentūros kiemu“.
Ragaujama budėti ir prireikus vėl pakilti.
