Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) parengtame Jaunimo politikos pagrindų įstatymo pakeitimo projekte siūloma paankstinti jauno žmogaus amžiaus ribą, modernizuoti jaunimo politikos sistemą, stiprinti jaunų žmonių įtraukimą į sprendimų priėmimą ir užtikrinti ankstesnį pagalbos jaunimui prieinamumą.
Vienas iš esminių siūlymų – kad jaunu žmogumi būtų laikomas asmuo nuo 11 iki 29 metų (imtinai), vietoje šiuo metu galiojančios 14–29 metų ribos.
Socialinės apsaugos ir darbo ministrės Jūratės Zailskienės teigimu, siūlomi pokyčiai atspindi šiandienos socialinę realybę ir poreikį jaunimo politikos priemones taikyti anksčiau – dar prieš paauglystėje išryškėjant socialiniams, emociniams ar ugdymosi sunkumams.
„Jaunų žmonių emociniai ir socialiniai iššūkiai prasideda vis anksčiau, todėl valstybės parama, darbas su jaunimu ir pozityvus laisvalaikio užimtumas taip pat turi pasiekti jauną žmogų anksčiau. Ankstyvoji prevencija ir saugus santykis su jaunimo darbuotoju gali padėti laiku pastebėti sunkumus, stiprinti pasitikėjimą savimi ir užkirsti kelią rimtesnėms problemoms ateityje“, – sako ministrė J. Zailskienė.
Jaunimo darbuotojų praktika rodo, kad pradėjus dirbti tik su 14 metų sulaukusiais jaunuoliais, dažnai jau tenka spręsti įsisenėjusias problemas. Tuo metu 11–13 metų amžius laikomas itin svarbiu raidos etapu – formuojasi asmens tapatybė, stiprėja bendraamžių įtaka, ryškėja emociniai bei socialiniai iššūkiai.
Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) paauglystę apibrėžia kaip 10–19 metų laikotarpį, o ankstyvoji paauglystė prasideda jau apie 10–11 metus. Dalis Europos valstybių jaunimo politikos priemones taip pat taiko jaunesniems vaikams – Airijoje jaunimo politika apima asmenis nuo 10 metų, Jungtinėje Karalystėje – nuo 11 metų, Estijoje – nuo 7 metų.
Svarbu ir tai, kad 11 metų vaikai pereina iš pradinio į pagrindinį ugdymą, susiduria su nauja aplinka, didesniais socialiniais iššūkiais, vyresnių mokinių įtaka, didesne patyčių bei rizikingo elgesio tikimybe. Todėl šiame etape ypač svarbu užtikrinti prieigą prie jaunimo politikos priemonių, jaunimo darbuotojų palaikymo ir saugios aplinkos.
Įstatymo projekte taip pat siūloma:
• įteisinti neformalios jaunimo grupės sąvoką – tai leistų pripažinti jaunų žmonių grupes, neturinčias oficialaus statuso bei sudarytų daugiau galimybių joms įsitraukti į jaunimo politiką.
• stiprinti savivaldybių jaunimo reikalų tarybų vaidmenį – siūloma į jų veiklą įtraukti neformalias jaunimo grupes, kad daugiau jaunų žmonių galėtų dalyvauti priimant sprendimus vietos lygmeniu.
• steigti Tarpžinybinę jaunimo politikos įgyvendinimo grupę – ji užtikrintų geresnį ministerijų bendradarbiavimą ir padėtų nuosekliau koordinuoti jaunimo politikos priemones nacionaliniu mastu.
• stiprinti Jaunimo reikalų tarybą, ją perkeliant prie Vyriausybės – taryba taptų Nacionaline jaunimo reikalų taryba veikiančia prie Vyriausybės, todėl jaunimo politikos klausimai įgytų daugiau svarbos ir matomumo valstybės lygmeniu.
• aiškiau apibrėžti jaunimo politiką įgyvendinančių institucijų funkcijas – siekiant aiškesnio atsakomybių pasiskirstymo, efektyvesnio bendradarbiavimo tarp institucijų ir nuoseklesnio jaunimo politikos įgyvendinimo visoje Lietuvoje.
Su projektu galima susipažinti Lietuvos Respublikos teisės aktų informacinėje sistemoje: Jaunimo politikos pagrindų įstatymo pakeitimo projektas.
Ministerija kviečia suinteresuotas institucijas, organizacijas, jaunimo atstovus ir visuomenės narius teikti pastabas bei pasiūlymus.
