Nors informacijos šiandien suvartojame ypač daug, paradoksalu, kad knygoms ar ilgesniems skaitiniams laiko skiriame vis mažiau. Socialiniai tinklai, nuolatiniai pranešimai ir trumpi vaizdo įrašai keičia ne tik mūsų kasdienius įpročius, bet ir veikia gebėjimą susikaupti. Rinkodaros specialistė, visuomenininkė Dovilė Filmanavičiūtė sako, kad skaitymas šiandien tampa ne tik laisvalaikio forma, bet ir sąmoningu bandymu atsispirti skaitmeniniam triukšmui.
„Dovile, susikaupk“: skaitymas kaip griežta disciplina
D. Filmanavičiūtės teigimu, gebėjimas susikaupti šiandien nebėra savaime suprantamas, todėl jį tenka ugdyti sąmoningai, o kartais tam prireikia ir griežtos asmeninės disciplinos.
„Pati kartais jaučiu, kaip sunku susikaupti po darbingos savaitės ir perskaityti daugiau negu du puslapius. Todėl sąmoningai taikau sau taisykles: palieku telefoną kitame kambaryje ir liepiu sau susikaupti. Ypač, kai į rankas paimu literatūrine prasme vertingesnį kūrinį, kuris nesiskaito taip paprastai, kaip lengvas romanas“, – pasakoja ji.
Fizinė knyga pašnekovei yra būtinas įrankis norint pasijusti „abiem kojom ant žemės“. Auginant vaiką, rasti laiko tam – atskiras iššūkis, tačiau Dovilės namuose tai tapo šventu ritualu.
„Mano vyras kartais net sako: „mamytė miegamajame skaito, prašom netrukdyti“. Šį ritualą perėmiau iš Austėjos Landsbergienės požiūrio, kad mamos turi teisę ramiai atsisėsti su knyga, o namiškių reikia tiesiog viena ar kita forma to paprašyti. Skaitymas mane augina – padeda jaustis protingesne, sąmoningesne, tokiu žmogumi, kokiu ir norėčiau būti“, – sako Dovilė.
Tarp reiklios ir lengvos literatūros bei teisės nesivaikyti autoritetų
Dovilės namų bibliotekoje dera įvairūs žanrai – nuo sudėtingesnės literatūros iki lengvesnių knygų, kurios leidžia labiau atsikvėpti. Perskaičiusi reiklesnį ar mokslinį kūrinį, ji dažnai renkasi lengvesnę, bet kokybišką populiariąją literatūrą, pavyzdžiui, Annos Napolitano „Mielasis Edvardai“, arba vyro rekomenduotus lietuvių autorius.
Tarp didžiausių savo literatūrinių įkvėpimų Dovilė mini Hannah Kent, Narinę Abgarian, Lauren Groff ir Rachel Cusk. Vis dėlto ji sako nesivaikanti madingų kritikų vertinimų ir nenorinti apsimesti, kad jai patinka tai, su kuo nejaučia ryšio.
„Skonis draugų neturi. Pavyzdžiui, suprantu Nobelio premijos laureatės Annie Ernaux talentą taupiais sakiniais perteikti asmeninį skausmą, bet aš su ja nesitapatinu. Panašiai jaučiuosi ir skaitydama garsiąją Sally Rooney – jos aprašomos emocijos man buvo artimesnės paauglystėje. Jei teksto nejauti, apsimesti vien dėl to, kad jį giria kritikai, nėra mano kelias“, – teigia visuomenininkė.
Skaitymą ji vertina ir kaip visuomenės veidrodį. Pažvelgusi į Lietuvos perkamiausių knygų sąrašus, D. Filmanavičiūtė neslepia nuostabos.
„Aukščiausiose pozicijose nuolat karaliauja buvusių nusikaltėlių išpažintys ir autobiografijos. Tai man kelia klausimą: kodėl turėčiau šią informaciją žinoti ir kaip tai padės man augti? Šalia jų – kunigų knygos. Visa tai verčia klausti, kuo šiandien gyvename ir ką tai apie mus pasako“, – svarsto D. Filmanavičiūtė.
Audioknygos keičia santykį su literatūra
Nors pati Dovilė sako labiausiai vertinanti fizinę knygą ir popieriaus pojūtį, ji pripažįsta, kad audioknygos šiandien tampa patogiu būdu prisijaukinti literatūrą tiems, kurie nuolat juda – vairuoja, keliauja, sportuoja ar atlieka įvairius buities darbus. Vis dėlto, kaip muzikei, Dovilei esminiu kriterijumi tampa garso estetika.
„Man balsas yra kažkas ypatingo. Pavyzdžiui, Aldonos Vilutytės įgarsintus tekstus galiu klausyti be sustojimo – tai aukščiausia profesinė estetika. Labai sužavėjo ir Vaidoto Baumilos įgarsinta Willo Smitho autobiografija, kurioje stipriai pasijautė jo muzikalumas. Bet jei balsas organiškai neprilimpa prie teksto, mane tai erzina ir klausymo nebetęsiu. Su filmais tas pats: jei dubliažas negeras, norisi mesti pultelį į sieną“, – šypsosi pašnekovė.
Augant audioknygų ir tinklalaidžių populiarumui, keičiasi ir vartotojų lūkesčiai – garsas tampa ne tik technine detale, bet ir svarbia įsitraukimo į turinį dalimi.
„Samsung“ komunikacijos vadovė Lietuvoje Eglė Tamelytė sako, kad belaidės ausinės šiandien vis dažniau naudojamos ne tik muzikai klausytis, bet ir kurti aplinką, kurioje būtų galima susikaupti – ypač tada, kai audioknygų ar tinklalaidžių klausomasi viešajame transporte, sportuojant, vaikštant mieste ar atliekant buities darbus.
Pasak jos, tam svarbios tokios funkcijos kaip aktyvus triukšmo slopinimas, balso aiškumas ir aukštos raiškos garsas.
Pavyzdžiui, „Galaxy Buds4 Pro“ ausinės padeda sumažinti aplinkos triukšmą ir aiškiau perteikti pasakotojo balso tembrą bei intonacijas. Tai ypač svarbu audioknygoms, kur technologija turi veikti nepastebimai – netrukdyti turiniui, bet padėti į jį panirti.
„Audioknyga yra labai jautrus garso formatas – čia svarbus ne tik tekstas, bet ir pasakotojo balsas, pauzės, intonacijos. Jei aplinka triukšminga arba garsas atkuriamas netiksliai, ryšys su pasakojimu greitai nutrūksta. Todėl šiuolaikinės ausinės turi ne tik kokybiškai atkurti garsą, bet ir padėti sukurti tinkamą klausymosi erdvę“, – sako E. Tamelytė.
Ekspertės teigimu, audioknygų populiarėjimas rodo, kad žmonės neatsisako ilgesnio turinio – jie tiesiog ieško būdų, kaip jį vartoti prisitaikant prie pasikeitusio gyvenimo ritmo. Todėl kokybiškas garsas tampa ne mažiau svarbus nei patogus įrenginių ekranas ar kokybiška knyga rankose.
