„Laikau akademinę aplinką vienu iš pagrindinių veiksnių, formuojančių stiprią asmenybę, nes žmogus, įgijęs aukštąjį išsilavinimą – su sąlyga, kad jis iš tikrųjų mokėsi, o ne tiesiog nusipirko kelią – tampa šiek tiek kitu žmogumi“, – sako Havajuose gyvenanti rašytoja Vaiva Rykštaitė. Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) absolventė ir dvylikos knygų autorė ragina moksleivius nepanikuoti ir nesirinkti studijų vien dėl iliuzijos, kad bus saugu, nes vienintelis teisingas kelias yra sekti savo širdimi.
Studijų pasirinkimas: tarp būtinybės ir atsitiktinumo
Rašytoja prisimena, kad jos pačios sprendimui stoti į universitetą didesnę įtaką darė visuomenės ir artimųjų spaudimas, nei vidinis įsitikinimas. „Turėjau rinktis tarp teisės, ekonomikos ar medicinos studijų. Kadangi man nesisekė matematika, liko tik teisė“, – sako Vaiva Rykštaitė. Tačiau, kai jai nepavyko įstoti į teisę, ji atsidūrė filosofijos bakalauro programoje, kurią pasirinko dėl gandų, kad vėliau kažkaip pavyks pereiti į teisę.
„Taip aš įstojau gana atsitiktinai, nes tiesiog turėjau kažkur įstoti. Aš padariau tai, kas buvo būtina, kad suaugusieji mane paliktų ramybėje – tuo metu aš dar nesijaučiau visiškai suaugusi“, – prisimena rašytoja.
Nors Vaiva Rykštaitė pripažįsta, kad jos ambicijos bakalauro studijų metu nebuvo ypač aukštos, šiandien ji aukštąjį išsilavinimą laiko esminiu žmogaus raidos etapu. Jos nuomone, universitetas suteikia įrankius, kurie praverčia bet kurioje gyvenimo situacijoje, net jei karjeros kelias vėliau nuveda toli nuo studijuojamo dalyko.
„Net jei žmogus nedirba su studijomis susijusioje srityje, tai vis tiek yra savotiška gyvenimo mokykla. Gyvenime yra daug dalykų, kurie mus pakeičia, kai juos patiriame. Pavyzdžiui, karinė tarnyba arba ekstremalios patirtys, tokios kaip artimųjų priežiūra. Aukštąjį išsilavinimą turintis žmogus žino, kaip bendrauti, supranta, kaip atliekami tyrimai, ir turi stipresnius kritinio mąstymo įgūdžius. Tai tikrai formavo ir mane“, – pabrėžia ji.
Nuo Kauno bimbo iki filosofijos magistrantės Londone
„Mokykloje nebuvau nei maištinga, nei meniška. Buvau tipiška Kauno bimbo ir man gana gerai sekėsi moksluose. Universiteto metais daug vakarojau ir turėjau labai mažai ambicijų. Tuo metu man atrodė svarbiau kažkur išeiti su draugais, pasiklausyti paskalų ir gerai atrodyti. Manau, kad šiandien jaunimas yra daug sąmoningesnis ir politiškai aktyvesnis – žiūriu į juos ir galvoju: oho, aš buvau visai ne tokia“, – prisipažįsta ji.
Svarbus lūžio taškas atėjo, kai ji išvyko į užsienį ir turėjo prisiimti atsakomybę už savo studijas – tiek finansiškai, tiek morališkai. „Tik vėliau, kai pradėjau mokėti už savo mokslą – magistro studijų metu – radau stipriausią motyvaciją mokytis. Į bakalauro studijas žiūrėjau su mintimi „turiu“, ir tas jausmas „turiu“ labiau kilo iš mano tėvų ir visuomenės. Londone filosofiją studijavau vien dėl savęs, nes norėjau. Pati dirbau ir susimokėjau už studijas, todėl universitete dirbau daug sunkiau.“
Vaiva Rykštaitė rašo visą savo gyvenimą – pirmąją knygą pradėjo rašyti būdama vos devynerių. Tačiau riba tarp gyvenimo būdo ir profesijos jai išryškėjo tik tada, kai ji pradėjo sulaukti tikro pripažinimo.
„Man svarbesnis pokytis įvyko tada, kai supratau, kad rašymas yra darbas. Tai įvyko, kai pradėjau gauti padorų atlyginimą už savo rašymą. Manau, kad beveik bet kurioje profesijoje suprantame, kad esame kažko verti, kai žmonės pradeda vertinti mūsų darbą finansine išraiška“, – sako rašytoja.
Nors rašymas dabar yra jos kasdienio gyvenimo dalis, ji pabrėžia, kad filosofinis pagrindas buvo ypač vertingas: „Filosofijos studijos ne tik VDU, bet ir apskritai yra vienas geriausių dalykų rašymo įgūdžiams lavinti.“
Drąsa klysti ir atrasti save
Šiandieniniame pasaulyje, kai technologijos ir dirbtinis intelektas keičia darbo rinkos taisykles, Vaiva Rykštaitė ragina žmones nešvaistyti laiko bandant nuspėti ateitį – kas bus pažangu ir kas bus pelninga.
„Mes tiesiog nežinome, kaip atrodys pasaulis su dirbtiniu intelektu – viskas labai greitai keičiasi ir neįmanoma numatyti. Tas pats pasakytina ir apie politinius neramumus – nežinome, kas mūsų laukia. Niekas negali mums pasakyti. Jei jūsų mama ar senelis tvirtina, kad žino, atminkite, kad jie žino ne daugiau nei kiti žmonės“, – sako rašytoja.
Jos nuomone, vienintelis teisingas kelias yra sekti savo širdimi: „Kai seki savo širdimi, visada atsiras kažkas tau – jei ne pelnas, tai bent jau malonumas ir pašaukimas. Ir net jei pasirinksite specialybę, kuri atrodo perspektyvi, sėkmė vis tiek nėra garantuota. Kai kurios specialybės laikomos „nenaudingomis“, bet iš tikrųjų nėra beverčių kalbų ir nenaudingo išsilavinimo.“
Rykštaitė ketina įskiepyti savo vaikams meilę mokslui, kartu suteikdama jiems laisvę klysti. Ji pati pripažįsta, kad jaunystėje jai trūko drąsos klausytis savęs, nes prestižas nustelbė kitas galimybes.
„Liūdina tai, kad kai stojau į universitetą, tokios studijų programos kaip režisūra ar meno istorija net nebuvo mano akiratyje – jos tiesiog nebuvo pasirinkimas. Ne tai, kad mano tėvai jas draudė, bet buvo labai aiškus kelias: turėjau pasirinkti prestižinę specialybę. Aš net negalėjau klausytis savęs. Todėl aš labai norėčiau, kad tėvai klausytų savo vaikų, o vaikai klausytųsi savęs: kas jus tikrai domina ir kur iš tikrųjų norite stoti?“, – sako ji ir priduria, kad išsilavinimas yra būtinas, todėl nereikėtų bijoti stoti.
„Visada galite perstoti vėliau arba pakeisti studijų kryptį. Gyvenimas ilgas, jis tik prasideda, ir kiekviena klaida yra pamoka“, – tvirtina rašytoja.
Moters galios metas
Neseniai atšventusi savo 40-ąjį gimtadienį, Vaiva Rykštaitė į šį gyvenimo etapą žvelgia su nauju brandos jausmu. „Moteriai keturiasdešimt yra galios metas – arba, kitaip tariant, galimybių metas. Metas, kai jau tiek daug gali padaryti ir tiek daug dar gali padaryti. Vis dar bandau suprasti, kur atsidūriau ir ką daryti toliau“, – svarsto rašytoja.
Nors gyvenimas Havajuose gali atrodyti kaip rojus, ji pripažįsta, kad jai trūksta permainų jausmo, kuris ateina su gyvenimu Lietuvoje: „Paradoksalu, bet labiausiai man trūksta metų laikų kaitos: krentančių lapų rudenį, sniego ir pavasario jausmo. Gyvenimas amžinoje vasaroje suteikia nesibaigiančio laiko jausmą, kuris mane neramina.“
Šiomis dienomis jos kasdienis gyvenimas sukasi apie šeimą ir rašymą. Dvyliktosios jos knygos „Mama namuose. Trys valandos iš rytojaus“ išleidimas jai atnešė ne tik džiaugsmą, bet ir pažįstamą kūrybinį nerimą. „Nors tai jau dvyliktoji mano knyga, visada nerimauju, ar būsiu suprasta. Šiomis dienomis esu įsukta į darbų sūkurį ir nesėkmingai bandau sulėtinti tempą. Tikiuosi, kad galiausiai man pavyks tai padaryti harmoningai ir noriai, o ne įprastu būdu – kai kokia nors liga priverčia mane sulėtinti tempą.“
Rykštaitė atvirai kalba apie savo „vulkaninę, sprogstamąją“ energiją, kurios ne visada sugeba suvaldyti. „Kiekvieną kartą, kai susergu, tai ženklas, kad netinkamai naudoju savo energiją: dirbu pilnu pajėgumu, o tada man reikia pailsėti. Sakyčiau, kad šis bandymas viską padaryti nėra labai sveikas ir labai geras. Ko linkiu sau ir kitiems, tai daryti mažiau, bet daryti geriau, o ne daryti per daug ir tada susirgti.“
Jai rašymas išlieka terapinis procesas, padedantis susitvarkyti mintis: „Manau, kad neįmanoma visko papasakoti. Bet šiuo metu jaučiu, kad parašiau tiek, kad galėčiau atsikvėpti ir pasikrauti. Artimiausią dešimtmetį noriu gausos, kokybės, prasmės, ramybės ir taikos.“
