Kiekvieną pacientą šeimos gydytoja Vilma pasitinka dėvėdama chalatą su spalvotais meškučiais: „Šalia šypsenos, tai dar viena ryšio su vaikais užmezgimo priemonė“. Praėjusiais metais vilnietė įvertinta „Auksinės mediko širdies“ apdovanojimu už nuoširdų darbą rūpinantis mažiausių pacientų sveikata.
Minint pasaulinę sveikatos ir Lietuvos medicinos darbuotojų dieną, Vilniuje jau 18-ą kartą organizuojami tradiciniai „Auksinės mediko širdies“ apdovanojimai, skirti padėkoti labiausiai sveikatai nusipelniusiems sostinės gydytojams, slaugytojams ir sveikatos apsaugos darbuotojams. Šiemet renginys vyks gegužės 26 d. ir bus viena pirmųjų švenčių atsinaujinusioje Vilniaus rotušėje.
„Auksinės mediko širdies apdovanojimai yra gili mūsų miesto tradicija ir visų vilniečių padėka tiems, kurie kasdien rūpinasi didžiausiu žmogaus turtu – sveikata. Per beveik du dešimtmečius šis renginys savyje sutalpino daugybę jautrumo, kilnumo pavyzdžių bei atsidavusių medicinos darbuotojų istorijų. Matant, kiek daug jėgų, energijos ir laiko skiriama tam, kad vilniečiai jaustųsi geriau tiek fiziškai, tiek psichologiškai, apie tai reikia kalbėti kuo garsiau“, – sako Vilniaus miesto meras Valdas Benkunskas.
Vilma Jankauskienė, Šeškinės poliklinikos , „Auksine mediko širdimi“ 2025-aisiais apdovanota už atsidavimą, nuoseklų ir nuoširdų darbą rūpinantis vaikų sveikatos priežiūra, ne tik ligų gydymu, bet ir prevencija, tėvų ir jų atžalų švietimu. Šeškinės poliklinikoje Vilma dirba daugiau nei tris dešimtmečius.
Vilma, papasakokite, kaip apsisprendėte tapti šeimos gydytoja?
Mokykloje gerai sekėsi daugelis dalykų, todėl gana ilgai buvau neapsisprendusi, ką studijuosiu. Nepaisant to, savo likimą juodu ant balto užrašiau dar 10-oje klasėje.
Laikas nuo laiko mokykloje turėdavome rašyti rašinėlius „Kuo būsiu užaugęs?“. Jaunesnėje klasėse per daug nesusimąstydama pasileisdavau į fantazijas, o būdama dešimtokė pradėjau galvoti apie gydytojos profesiją. Tuomet dar nebuvau tikra dėl konkrečios medicinos krypties, tačiau rašant rašinėlį atėjo labai natūrali mintis – rūpestis vaikų sveikata yra rūpestis mūsų visuomenės ateitimi.
Kai pasakiau tėvams, kad noriu tapti gydytoja, jie labai apsidžiaugė. Pasirodo, kad tai buvo slapta mano mamos svajonė, apie kurią iki tol ji nebuvo užsiminusi, leido rinktis pačiai.
Ar niekada nesuabejojote savo pasirinkimu?
Pirmieji treji studijų metai buvo labai intensyvūs. Matydavau, kaip palūžta kurso pirmūnai, norintys, kaip ir mokykloje, mokytis tik labai gerais pažymiais. Buvo akimirkų kai pati pagalvodavau, ar man tikrai to reikia?
Ketvirtame studijų kurse prasidėjo pažintis su klinikinėmis disciplinomis – tada į viską pažvelgiau kitomis akimis. Kiekvieną klinikinę situaciją pradėjau vertinti kaip uždavinį, reikalaujantį aštraus mąstymo, žinių, įžvalgų. Dar ir šiandien apima be galo geras jausmas tokį uždavinį išsprendus.
Gal galite pasidalinti vieno iš išspręstų uždavinių istorija?
Labai įsiminė vienas atvejis – nuotolinei konsultacijai užsiregistravo prieš kelias dienas konsultuoto paciento mama. Vaikas vizito metu jau buvo apžiūrėtas, jam paskirtas gydymas, tačiau mamai nedavė ramybės naujai atsiradę netipiniai simptomai. Per kelias pokalbio minutes supratau, kad būtinas skubus stacionarinis ištyrimas, pacientas kuo skubiau turėjo būti nugabentas į ligoninę.
Pacientui užfiksuota reta, vos 2–3 proc. vaikų pasireiškianti komplikacija po COVID-19 infekcijos. Mano nuogąstavimai pasitvirtino, greita reakcija leido išgelbėti pacientui gyvybę.
O kaip atrodo įprasta jūsų darbo diena? Ar pasitaiko daug sudėtingų atvejų?
Kiekviena gydytojo darbo diena nei kiek nepanaši į prieš tai buvusią. Vieną dieną gali spręsti sveikatos profilaktikos klausimus, kitą – vienas po kito kabinete lankosi ūmiai sergantys pacientai, kuriems reikia tavo pagalbos čia ir dabar.
Ne visos gydymo istorijos nudžiugina, būna itin sudėtingų atvejų, nepagydomų ligų. Sudėtinga meluoti mažajam pacientui, kad viskas bus gerai, tačiau su tėvais kalbame tiesą. Tokios istorijos amžiams paliečia širdį, todėl kasdien turi išlaikyti profesionalumą, empatiją.
Ką jums reiškia būti gydytoja šiandien?
Šiuolaikinėje visuomenės gydytojas ne tik gydo, bet ir užsiima savo pacientų švietimu. Nemažai laiko skiriu dalindamasi patirtimi su būsimais gydytojais kaip rezidentų vadovė, taip pat skaitau paskaitas būsimoms mamoms.
Pastaruoju metu vis dažniau prisimenu vieno profesoriaus žodžius, išsakytus teikiant studijų baigimo diplomus. „Mes negalėjome jūsų išmokyti visko apie viską, bet mes jums parodėme, kur ir kaip ieškoti atsakymų“.
Gydytojai mokosi, studijuoja visą gyvenimą, todėl labai svarbu nuolat atnaujinti žinias. Tik tada gali pasakyti pacientui ar jo artimiesiems, kad taikomas gydymas ar profilaktinės priemonės yra geriausia, ką šiuo metu gali pasiūlyti medicina.
Vilma, pasidalinkite, kaip kuriate ryšį su pacientais?
Apylinkės vaikų gydytojas savo pacientus pažįsta nuo gimimo iki kol jie sulaukia pilnametystės. Per visą šį laiką bendrauju ne tik su pačiu vaiku, bet ir jo šeima, artimiausiais žmonėmis. Labai svarbu turėti jų pasitikėjimą – jei gydytoju pasitiki mama, tėtis, pasitikės ir mažieji pacientai.
Jei vaikai būna turėję skaudžių patirčių, ūmių sveikatos būklių, dar kurį laiką jie gyvena su tomis baimėmis. Mano darbas užtikrinti, kad baimių, nepasitikėjimo būtų kuo mažiau. Todėl kiekvieną mažąjį pacientą pasitinku su šypsena.
Ką jums reiškia gautas „Auksinės mediko širdies“ apdovanojimas?
Sužinojusi apie nominaciją pasimečiau – „juk apdovanojimas skiriamas nuveikusiems kažką ypatingo, o aš tik sąžiningai dirbu savo darbą“. Tiesą sakant, nesitikėjau, kad būsiu apdovanota, todėl ramiai išvykau iš anksto suplanuotoms atostogoms.
Kai su manimi susisiekė pranešti apie laimėjimą, dar pusdienį negalėjau atsitokėti. Užplūdo nuostaba, džiaugsmas, pasididžiavimas. Šį apdovanojimą vertinu kaip aukščiausią mano profesinės karjeros įvertinimą.
