Lietuvos laukai šiuo metu alsuoja grožiu – rapsai nutvieksti saulės geltoniu, javai švelniai linguoja vėjyje, o purpuriniai dobilai vilioja akį, primindami spalvingą jūrą. Šie vaizdai neretai atsiduria socialiniuose tinkluose, žavėdami nuotraukomis, romantiškais portretais ir vaizdo įrašais. Tačiau ši idilė turi ir tamsiąją pusę – vis dažniau ją tenka ginti nuo neatsakingo žmonių elgesio.
Tarp Kauno ir Prienų, šalia dobilų lauko, pastarosiomis dienomis nusidriekė automobilių eilė. Vieni stabteli pasigrožėti, kiti – įamžinti save fotosesijose. Atrodytų, nieko blogo, tačiau stabtelėję žmonės palieka po savęs nuniokotą derlių – ištryptus plotus, sulaužytus ir sumindžiotus augalus. Tai kasdienė realybė, su kuria susiduria ūkininkai.
Ūkininkų teigimu, kadras tapo svarbesnis už pagarbą. Laukuose auginami raudonieji dobilai nėra tik dekoratyviniai augalai – tai pasėlis, skirtas sėkloms. Kiekvienas žiedas čia turi vertę, o kiekviena ištrypta vieta mažina derlių. Vis dėlto, kai kuriems žmonėms svarbiausia – graži nuotrauka.
Šiais metais didelė dalis lauko jau yra tiesiog ištrypta. Takeliai veda gilyn į pasėlius, žiedai nulaužyti, o dobilai sumindyti taip, kad nebeatsigaus. Ir visa tai – dėl kelių akimirkų fotografijai.
Reaguodami į situaciją, ūkininkai pastatė stendą su aiškia žinute: „Bičiuliai, šiuos purpurinius dobilus auginame sėklai. Įdėjome daug darbo ir rūpesčio, kad užaugintume tokius gražius augalus. Kviečiame pasidžiaugti žydinčiais dobilais, fotografuokite, tačiau stenkitės jų nemindžioti, neskinti augalų, o jei nerandate vietos fotosesijai – susisiekite. Ačiū, kad gerbiate mūsų darbą ir gamtą.“
Tai ne draudimas, o kvietimas bendradarbiauti. Tačiau, kaip matyti iš laukų būklės, šio kvietimo ne visi paiso.
Daugėja sąmoningų keliautojų, kurie supranta, kad laukas – tai ne fonas „Instagramui“, o žmogaus darbo rezultatas. Tačiau vis dar reikia priminti: gamta nėra dekoracija. Ji gyva ir jautri, o pasėliai – trapūs.
Ūkininkai prašo nedaug: neiti į pasėlius, nemindžioti, nelaužyti dobilų, nepalikti šiukšlių. Sustokite šalia, pasidžiaukite, nufotografuokite nuo tako ar kelkraščio – ir palikite lauką tokį pat gražų, kokį radote.
Žydėjimo metas – tai akimirka, kai žemdirbio darbas tampa regimu stebuklu. Saugokime šią akimirką kartu. Kiekvienas žiedas turi savo kainą – ne tik estetinę, bet ir darbo, kantrybės, išmanymo. Grožėtis – taip, mindžioti – ne.
