Daugeliui auksiniai dantys ar vainikėliai asocijuojasi su praeitimi, tačiau prieš kelis dešimtmečius auksas buvo viena populiariausių medžiagų dantų protezavime. Nors šiandien odontologijoje vyrauja modernesnės ir estetiškesnės medžiagos, auksas išsiskyrė dėl savo unikalių savybių ir tapo ne tik kokybės, bet ir prestižo simboliu.
Kodėl auksas apskritai buvo naudojamas odontologijoje?
Prieš atsirandant pažangioms medžiagoms, tokioms kaip cirkonio keramika, auksas buvo vertinamas dėl išskirtinių fizinių savybių: jis yra itin atsparus korozijai, ilgaamžis, biologiškai suderinamas su žmogaus organizmu ir savo kietumu artimas natūraliems dantims. Auksas burnos aplinkoje beveik nereaguoja su seilėmis ar rūgštimis, todėl nerūdija ir nesukelia problemų. Dėl gero biologinio suderinamumo retai sukeldavo alergines reakcijas ar audinių dirginimą, todėl buvo plačiai naudojamas vainikėliams, tiltams, įklotams bei plomboms. Svarbu paminėti, kad dažniausiai naudotas ne grynas auksas, o jo lydiniai su kitais metalais, kurie suteikdavo daugiau tvirtumo ir leido pagaminti itin tikslius protezus net naudojant plonesnį sluoksnį, taip išsaugant daugiau natūralių danties audinių. Auksas odontologijoje naudotas tūkstančius metų – archeologiniai radiniai tai patvirtina. Nors šiandien vyrauja modernios technologijos, kai kuriose JAV klinikose aukso lydiniai vis dar naudojami galinių dantų protezavimui.
Kodėl auksiniai dantys anksčiau buvo laikomi ne tik kokybės, bet ir prestižo simboliu?
Auksas, kaip brangi ir ne kiekvienam prieinama medžiaga, tapo finansinės gerovės ir statuso simboliu. Kai kuriose visuomenėse tai rodė, kad žmogus gali sau leisti kokybiškesnį gydymą. Sovietų Sąjungoje dalis pacientų netgi atsinešdavo savo turimą auksą (senus papuošalus, monetas), kad gydymas taptų finansiškai prieinamesnis. Nors ir ne grynas juvelyrinis auksas, o specialiai paruoštas lydinys, jis suteikdavo ilgaamžiškumą ir patvarumą. Kai kurie pacientai specialiai rinkdavosi matomus auksinius vainikėlius kaip prabangos ženklą. Tam tikrose Azijos, Afrikos ar Lotynų Amerikos šalyse auksiniai dantys buvo siejami su sėkme, turtais ar aukštesne socialine padėtimi ir laikyti grožio detale. Šiandien estetika pasikeitusi – didžiausia prabanga laikoma natūraliai atrodanti šypsena, kai protezuotų dantų beveik neįmanoma atskirti nuo natūralių.
Kodėl auksas šiandien nebenaudojamas ir kas jį pakeitė?
Nors auksas buvo patikima medžiaga, šiandien odontologija žengė didelį žingsnį į priekį. Iki XVIII amžiaus buvo naudojami net mirusių žmonių dantys ar kitos primityvios medžiagos, todėl auksas buvo tikras proveržis – ilgaamžė, atspari ir gerai toleruojama medžiaga. Šiandien auksą pakeitė cirkonio keramika ir bemetalė keramika, kurios leidžia atkurti ne tik danties funkciją, bet ir itin tiksliai atkartoti natūralių dantų spalvą, skaidrumą, tekstūrą bei šviesos atspindį. Dantų implantacijos pagrindu tapo titanas – biologiškai suderinama medžiaga, gebanti suaugti su žandikaulio kaulu. Nors auksas nebuvo blogas pasirinkimas savo laikmečiui, šiuolaikinė odontologija siūlo sprendimus, leidžiančius derinti ilgaamžiškumą, biologinį suderinamumą, estetiką ir komfortą, kas anksčiau nebuvo įmanoma.
