Seimo nario Remigijaus Žemaitaičio pareiškimas policijai dėl „Praeities žvalgo“ autoriaus Šarūno Jasiukevičiaus sukėlė nemažai klausimų. Prieš kreipiantis į teisėsaugą, R. Žemaitaičiui reikėtų atidžiau pažvelgti į savo paties veiksmus ir pareiškimus.
R. Žemaitaitis jau yra pagarsėjęs virtine prorusiškų pasisakymų, dezinformacijos skleidimu, klaidinimu ir įžūlumu. Tačiau vienas atvejis ypač išsiskiria: prasidėjus plataus masto invazijai į Ukrainą, jis pareiškė, kad perduotų Rusijos okupantams savo politinių oponentų namų koordinates, kad šie žinotų, kur vykdyti sprogdinimus.
Toks pareiškimas reiškia atvirą prisipažinimą, jog R. Žemaitaitis būtų pasiruošęs talkinti okupacinei valdžiai, padėti naikinti Lietuvą, paversti jos žmonių namus griuvėsiais ir žudyti šalies piliečius. Juk bombos ir raketos, gavus koordinates, nelauktų, kol gyventojai pasitrauks į saugią vietą, ar kol praeis atsitiktiniai praeiviai. Kitaip tariant, R. Žemaitaitis išreiškė norą kolaboruoti su priešu, prisidedant prie sunkiausių nusikaltimų vykdymo.
Dėl šios priežasties R. Žemaitaičiui reikėtų kreiptis į policiją ne dėl Š. Jasiukevičiaus, kuris nuolat organizuoja paramą Ukrainai ir rizikuodamas gyvybe gabena ją į karo zoną, taip mažindamas Lietuvos okupacijos grėsmę. „Aušriečių“ lyderiui vertėtų atidžiau įvertinti savo paties veiksmus.
Kalbant apie beveik prieš dešimtmetį duotą interviu, kuris užkliuvo R. Žemaitaičiui, svarbu paminėti esminę aplinkybę, kurią nutyli visos Š. Jasiukevičių kritikuojančios prorusiškos jėgos: jis kalbėjo apie kovą karo metu su kolaborantais, kurie dirbtų priešui, prisidėdami prie Lietuvos nepriklausomybės panaikinimo.
R. Žemaitaitis policijai apskundė žinomą visuomenininką dėl dešimties metų senumo įrašo. Š. Jasiukevičius griežtas priemones (iš pradžių perspėjimus, o vėliau turto naikinimą ir pan.) siūlė taikyti išdavikams, kurie prisidėtų prie tautiečių žudymo, prievartavimo, kankinimo ir valstybės griovimo visomis prasmėmis – fizine, kultūrine, tautine ir kt.
Nors nebūtina sutikti su visomis Š. Jasiukevičiaus išsakytomis priemonėmis, kaltinti jį nusikalstama veikla yra ne tik absurdiška, bet ir pavojinga, ypač dabartinėje situacijoje. Tokiu būdu visuomenei būtų siunčiamas klaidingas signalas: bausti reikia ne kolaborantus ar tuos, kurie atvirai išreiškia ketinimus jiems padėti, o žmones, kurie griežčiau pasisako jų atžvilgiu ir nevynioja žodžių į vatą.
Būtų skiepijamas iškreiptas supratimas apie Tėvynę ir jos gynybą, o valstybės išdavikai ar asmenys, linkę į išdavystę, būtų vaizduojami kaip aukos.
Jeigu Rusija okupuotų Lietuvą, valstybėje veiktų tik okupantams tarnaujančios institucijos su kolaborantais, užimančiais vadovaujančias pozicijas. Nebūtų jokio nepriklausomo Lietuvos teismo, prokuratūros, policijos ar kitų įstaigų.
Todėl natūralu, kad egzistuotų karo lauko teismai, kuriuos piliečiai, besipriešinantys okupacijai, turėtų teisę steigti. Niekur nėra uždrausta piliečiams priešintis okupantams, ginklu kovoti prieš juos ir kolaborantus – priešingai, tai yra šventa teisė ir pareiga.
Tačiau ardomosios jėgos, nutylėdamos šias esmines detales, nukreipė savo kritiką į Š. Jasiukevičių, bandydamos jį diskredituoti. Ne išimtis ir R. Žemaitaitis.
2025 metų kovo viduryje Š. Jasiukevičius savo „Facebook“ paskyroje pasidalino 2016 metų sausį pasirodžiusiu interviu (kuriame jis kalbėjosi su Šaulių sąjungos atsargos majoru Algirdu Daugirdu) apie tai, kaip reikėtų elgtis su valstybės išdavikais, ir pridūrė, kad šiandien ši tema yra dar aktualesnė nei anksčiau. Netrukus po to R. Žemaitaitis parašė pareiškimą policijai.
R. Žemaitaičiui taip pat užkliuvo Š. Jasiukevičiaus įrašas „Facebook“ apie Seimo narius, kurie balsavo prieš sankcijų pratęsimą Rusijai, pavadindamas juos „18 Stalino saulės nešėjų“.
Kyla klausimas: jei dešimties metų senumo publikacijoje R. Žemaitaitis įžvelgė grėsmę sau ir panašiai mąstantiems veikėjams (nors ten jis net nebuvo paminėtas), ar jis iš tikrųjų įsivaizduoja save kolaboranto vaidmenyje, prieš kuriuos Š. Jasiukevičius siūlė taikyti griežtas priemones?
Pareigūnai nusprendė nepradėti ikiteisminio tyrimo Š. Jasiukevičiaus atžvilgiu, neradę jokių grasinimų susidoroti. Tiesa, procesas užtruko: iš pradžių Vilniaus prokuroras panaikino policijos nutarimą atsisakyti kelti bylą dėl tariamų grasinimų, tačiau pareigūnai, atlikę papildomus tyrimo veiksmus, priėmė tokį patį sprendimą kaip ir pirmą kartą.
Tuo pačiu kyla klausimas pareigūnams: kodėl nebuvo iškelta baudžiamoji byla pačiam R. Žemaitaičiui, kai jis aiškiai išreiškė norą kolaboruoti, perduoti okupantams savo politinių oponentų būstų koordinates?
Byla nebuvo iškelta, nes, kaip teigė Generalinės prokuratūros atstovė, tai buvo tik R. Žemaitaičio kalbos ir mintys, o ne realūs veiksmai. Tačiau juk ir karo šiuo metu nėra – ar reikia laukti, kol jis prasidės?
R. Žemaitaičio atžvilgiu net nebuvo pradėtas tyrimas dėl smurto skatinimo ar neapykantos kurstymo, nors jo pareiškimas apie koordinačių perdavimą sprogdinimams yra akivaizdus šių veiksmų požymis.
Be to, teisėsauga procesą dėl R. Žemaitaičio nutraukė daug greičiau nei Š. Jasiukevičiaus atveju.
Taigi, asmuo, kuris griežčiau apibūdino dalį sankcijų Rusijai nepritariančių Seimo narių ir pasidalino dešimties metų senumo interviu apie kolaborantus, sulaukė daugiau teisėsaugos dėmesio nei tas, kuris, vykstant karui Ukrainoje, pareiškė norą padėti okupantams naikinti Lietuvą. Tokia situacija yra nepriimtina.
