Kauno miesto kameriniame teatre jau keletą metų sėkmingai rodomi vizualinis spektaklis „Kafka Insomnia“ ir kosmologinė opera „S’Anatomia“, sukurti „Kosmos Theatre“. Šiais metais, įgyvendinant naują meninę programą „Kamerinis plius“, teatro repertuarą papildė dar vienas šios kūrybinės komandos darbas – spektaklis „Diletantas“. Šis spektaklis remiasi prancūzų dramaturgo Jeano Cocteau kūryba ir jo gyvenimo faktais.
Apie naująjį spektaklį su režisieriumi ir vienu iš „Kosmos Theatre“ įkūrėjų Žilvinu Vingeliu kalbėjosi Kauno miesto kamerinio teatro viešųjų ryšių specialistė Gabija Chomskytė.
Gabija Chomskytė: Jean’as Cocteau buvo labai sudėtinga ir įvairiapusė asmenybė. Kaip domėjimasis jo kūryba ir gyvenimu virto idėja sukurti spektaklį?
Žilvinas Vingelis: Prieš metus Vilniaus mažajame teatre režisavau Jeano Cocteau pjesę „Orfėjas“. Jau tada pastebėjau, kad šis kūrėjas kelia daug klausimų ir temų, o informacijos apie jį yra tiek daug, kad viskas tiesiog netilpo į vieną spektaklį. Nenorėjau visko sumesti į vieną krūvą ir taip sugadinti spektaklio, bet ir negalėjau visko pamiršti. Todėl beveik tuo pačiu metu pradėjau statyti kitą spektaklį. Kuriant šį spektaklį, jaučiausi laisviau, galėjau vystyti savo asmeninį medijų montažo metodą. Taip gimė bekompromisė kūrybinė audiovizualinės vaizduotės erdvė.
Mane labai žavi XX amžiaus pradžia, kai meno pasaulyje vyko tikra revoliucija. Tai buvo laikotarpis, kai formavosi impresionizmas, kubizmas, dadaizmas, siurrealizmas. Muzika, dailė ir literatūra keitėsi neįtikėtinu greičiu. Pablo Picasso, André Bretonas, Erikas Satie, Guillaume’as Apollinaire’as, Amedeo Modigliani – visi jie buvo tos pačios menininkų bendruomenės nariai, o Jeanas Cocteau buvo šio pasaulio dalis, nors ir nepriklausė nė vienai konkrečiai meno krypčiai.
Šiandien mes taip pat gyvename tarpdiscipliniškumo laikais, kai meno ribos yra labai išplėtusios. Vis rečiau matome spektaklių, kurie atstovautų vienai grynai meno formai – dažnai jie jungia šokį, medijas, lėlių teatrą ar kitus elementus. Būtent dėl šių paralelių tarp Jeano Cocteau laikmečio ir mūsų dabartinio pasaulio man kilo noras diskutuoti su jo kūryba ir ieškoti atsakymų į klausimus, koks turėtų būti šiuolaikinis menininkas, kokie esame mes patys ir kas yra tas palaimintas diletantizmas. Tiek profesine, tiek gyvenimiška prasme.
Anksčiau esate minėjęs, kad spektaklyje Jeanas Cocteau tyrinėjamas ne tik kaip ryški ir daugialypė asmenybė, bet ir kaip skirtingų medijų bei disciplinų „antropomorfizuotas montažas“. Gal galėtumėte paaiškinti plačiau, ką jums reiškia ši sąvoka?
Mūsų spektaklis pirmiausia skirtas tiems, kurie nenori, kad viskas būtų paaiškinta žodžiais. Tai yra vizualinis teatras, kuriame pagrindinis bendravimas su žiūrovu vyksta per vaizdus, garsus, citatas, atmosferą ir intertekstus. O pats Cocteau buvo visų šių medijų kūrėjas viename asmenyje – teatro dramaturgas, poetas, dailininkas, piešėjas, prozininkas, grafikos dizaineris, scenaristas, pianistas, kino režisierius, mados dizaineris, interjero dizaineris, skulptūrų ir siurrealistinių objektų autorius, muzikos vadybininkas ir net bokso vadybininkas. Šių skirtingų Cocteau pasaulių analizė ir jų sujungimas į bendrą audiovizualinį paveikslą man ir yra tas sumontuotas Cocteau pasaulis, kuriame ne tik Airida Gintautaitė, bet ir garsas, scenografijos objektas bei projekcijos įkūnija Cocteau.
Medžiagos turime labai daug, tačiau spektaklis yra trumpas – trunka tik 45 minutes. Kaip su kūrybine grupe atrinkote medžiagą?
Iš tiesų, iš pradžių turėjome beveik dvi valandas medžiagos, bet spektaklyje palikome tik pačius įdomiausius ir paveikiausius atradimus. Spektaklio struktūra dramaturgiškai atspindi vieną Jeano Cocteau dieną, bet iš tikrųjų – visą jo gyvenimą. Mes atsikeliame, kažko išmokstame, daug ką pamirštame, labai mažai suprantame, tada pritrūksta laiko nuveikti tai, ką planavome, pradedame jausti, kad artėja vakaras, ima trūkti energijos, pasiklausome mėgstamos muzikos ir einame miegoti. Juk taip prabėga ir visas mūsų gyvenimas. Tokia struktūra leidžia žiūrovams patirti iš pažiūros abstraktų spektaklį per labai konkrečius Jeano Cocteau gyvenimo įvykius: kelionę aplink pasaulį, priklausomybę nuo opiumo, kino režisūrą, darboholizmą ir gedulą netekus artimos draugės.
Kurdami skirtingas scenas, jas montavome į bendrą pasakojimą ir ieškojome paradoksų. Pavyzdžiui, Jeanas Cocteau laisvalaikiu buvo bokso vadybininkas, profesinėje srityje – Eriko Satie baleto „Paradas“ dramaturgas, o asmeniniame gyvenime – labai aistringas ir mokantis mylėti gėjus. Sujungus boksą su baletu, galima rasti netiesioginių paralelių tarp agresyvaus, konkurencingo ir toksiško vyriškumo bei atviro, intymaus ir kūniško dviejų vyrų šokio. Todėl sukūrėme sceną, kurioje bokso pirštinės tampa baleto artistais.
Kompozitorius Andrius Šiurys, kaip muzikinį intertekstą, panaudojo Eriko Satie „Parado“ ištraukas, kurias pritaikė sinchronizuotame garso dizaine. Taip sukuriama intermedialių sprendimų erdvė, kurioje kiekviena medija tampa svarbi ne tik estetiškai, bet ir dramaturgiškai, ir pradedama lipdyti scena, o scenos sujungiamos tarpusavyje. Taip daugybė eksperimentų ir padrikų bandymų atkrenta ir lieka tik tos scenos, kurios gali užmegzti dialogą tarpusavyje, kurį būtų įdomu stebėti net ir nieko nežinant apie Cocteau.
Kaip, kuriant šį spektaklį ir vis gilinantis į Jeano Cocteau biografiją bei kūrybą, keitėsi jūsų požiūris į šį menininką?
Kuriant vizualinio teatro spektaklį, „Kosmos Theatre“ dažniausiai pradeda be išankstinio scenarijaus, bet remiasi dideliu kiekiu pasirinkto autoriaus kūrybos ir įvairiomis inspiracijomis kine, dailėje ir literatūroje. Visi susipažinę su medžiaga susirenkame dirbti. Vienas iš tikslų – stengtis panirti į to kūrėjo galvą ir leisti jam sužadinti mumyse kūrybines jėgas. Kadangi repetavome trimis etapais, tarp kurių turėdavome net kelių mėnesių pertraukas, tai kaskart grįždavome su naujomis įžvalgomis apie Cocteau. Galų gale viskas susivedė į mus pačius. Jeanas Cocteau iškėlė diletantizmo klausimą, kuris mums pasirodė esminis.
Daugelis tarpdisciplininių menininkų neapsiriboja konkrečiomis disciplinomis, nes kuria savo unikalų kūrybinį pasaulį. Jie tampa ne konkrečios disciplinos, bet savo paties tarpdisciplininio stiliaus profesionalais – nesvarbu, kurioje meno srityje jie dirbtų, jie žino, kaip pasiekti tai, ko nori. Mes taip pat supratome, kad turime mąstyti diletantiškai ir kurti tą bendrą intermedialų pasaulį, o ne demonstruoti kiekvienos iš medijų ar elementų galimybes. Būtent dėl šio diletantizmo Cocteau ir neįmanoma „pagauti“. Menininko palikimas tapo lyg provokacija mums susimąstyti, nes į jokią bendrą visumą jo asmenybės ir kūrybos neįmanoma sutalpinti.
Dramaturgo kūrybinis palikimas yra milžiniškas ir vertinamas kino, teatro bei literatūros entuziastų visame pasaulyje. Kuo Jeanas Cocteau gali būti artimas būtent vietinei, lietuviškai auditorijai?
Aš manau, kad vietinei auditorijai visų pirma turėtų būti įdomūs vietiniai kūrėjai, kurie eksperimentuoja Cocteau tema, svarstydami apie save, savo aplinką, savo profesiją ir teatrą, kuris kasdien nuolat keičiasi. Nors šis spektaklis Cocteau gerbėjų nuomone veikia kaip tikslus įvairių Cocteau biografinių kontekstų koliažas, norėčiau tikėti, kad nebūtina pažinoti Cocteau kūrybos, kad būtų verta pamatyti šį spektaklį. Kritikai pastebėjo, kad jis turi hipnotizuojantį, sapnišką efektą ir stebina savo audiovizualiniais sprendimais netgi visiškai negalvojant apie kontekstą.
Ką spektaklio „Diletantas. Susapnavęs angelą“ pavadinime žymi minėtasis angelas?
Cocteau pjesėje „Orfėjas“ yra veikėjas – angelas Ertebizas. Tai personažas, kuris pasirodo autoriaus eilėraščiuose, laiškuose ir filmuose. Šis angelas mūsų spektaklyje yra pagrindinis Cocteau partneris, kuris nuolat jį saugo, siūlo naujus nuotykius ir įtraukia į kūrybos sūkurį. Galiausiai, spektaklio pabaigoje jis jam susapnuoja ir jie susitinka, bet iš šio sapno Cocteau niekada nebepabunda. Prieš miegą pradėjęs klausytis Edith Piaf „Himno meilei“, Jeanas Cocteau kreipiasi į angelą Ertebizą žodžiais: „Angel Ertebizai, tu su neįtikėtinu brutalumu šoki ant manęs. Prašau, nešok taip stipriai, žvėriškas bičiuli, ūgio kaip aukštas gėlės žiedas. Tu mane pargrioviai. Tai blogos manieros. Aš turiu tūzą, matai? Ką turi tu?“ (Jeano Cocteau eilėraštis „L’Ange Heurtebise“).
Žinoma, kad Jeanas Cocteau buvo rastas negyvas 1963 metų spalio 11 dieną, praėjus dienai po savo geriausios draugės Edith Piaf mirties. Jam sustojo širdis. Gramofone tuo metu grojo Edith Piaf muzika.
Spektaklis „Diletantas“ Kauno miesto kameriniame teatre bus rodomas gegužės 28 dieną.
Šis spektaklis yra programos „Kamerinis plius“ dalis. Meninė programa „Kamerinis plius“ siekiama ugdyti ir tenkinti Kauno gyventojų profesionalaus dramos teatro meno poreikius, skatinti teatro meno plėtrą bei naujų formų sklaidą Kauno mieste ir prisidėti prie galimybių Lietuvos ir Kauno scenos meno kūrėjams užsiimti profesine veikla. Programa suteikia galimybę Kauno miesto kamerinio teatro publikai pasiūlyti rūpestingai atrinktus kitų teatrų prodiusuotus spektaklius.
