Pirmą kartą Lietuvoje Sorbonos universiteto choras ir orkestras (COSU) suvienys jėgas su Vilniaus universiteto (VU) chorais ir kameriniu orkestru, kad pristatytų koncertų diptiką. Antrasis koncertų ciklo „Vilnius–Paryžius“ vakaras žada išskirtinę muzikinę patirtį, sujungiant chorinę ir simfoninę muziką.
Šv. Jonų bažnyčioje susirinks daugiau nei 200 atlikėjų: Sorbonos universiteto choras ir orkestras, Vilniaus universiteto kamerinis orkestras ir akademinis mišrus choras „Gaudeamus“. Programoje skambės ištraukos iš Gustavo Mahlerio Penktosios simfonijos, M. K. Čiurlionio simfoniniai ir sakraliniai kūriniai, o kulminacija taps Francis Poulenco kūrinys Gloria chorui, orkestrui ir sopranui. Solistė – Salomėja Petronytė.
„Labai norėčiau pakviesti publiką į šį koncertą. Tai ne tik reta iškilių svečių ir VU ansamblių bendradarbiavimo galimybė, bet ir unikali proga išgirsti Poulenco Gloria, kuri Lietuvoje atliekama retai. Be to, Lietuvos ir Prancūzijos atlikėjai susiburs, kad pristatytų mūsų didžiojo klasiko M. K. Čiurlionio sakralinius ir simfoninius kūrinius“, – sako VU chorų meno vadovė ir vyriausioji dirigentė Rasa Gelgotienė.
Koncertas prasideda dviem kontrastingais Gustavo Mahlerio (1860–1911) Penktosios simfonijos judesiais, atskleidžiančiais priešingus jos dramatinės struktūros polius. Atidarymo Trauermarsch (gedulingas maršas) įveda į įtemptą, emociškai įkrautą garsų pasaulį. Vienišas trimito šauksmas iškyla kaip likimo signalas, išsivystantis į muzikinį srautą, paženklintą griežtų maršo ritmų ir gilios lyrikos. Čia gedulas nėra statiškas – jis vystosi, pulsuoja ir įgauna gilią egzistencinę prasmę.
Priešingai, simfonijos finalas, Rondo-Finale, atskleidžia visiškai kitokį muzikinį kraštovaizdį. Po ankstesnių įtampų jis pateikia gyvybingą, dinamišką ir šviesesnę muzikinę tekstūrą. Energingi ritmai, teminiai dialogai ir kontrapunktinis vystymas sukuria varomąjį pagreitį, vainikuojantį simfonijos dramatinę kelionę.
Programa tęsiama sakraliniais M. K. Čiurlionio choriniais kūriniais – Kyrie, Gloria ir Sanctus – kartu su vienu iš ankstyvųjų jo orkestrinių kompozicijų, Kęstutis, parašytu Leipcige 1902 m. studijų metais. Kūrinys išliko tik kaip nebaigtas fortepijoninis išrašas, o originalus orkestrinis partitūras buvo prarastas. 1995 m. kompozitorius Jurgis Juozapaitis atkūrė trūkstamas dalis pagal išlikusius eskizus ir korespondenciją, pritaikydamas kūrinį orkestrui pagal Čiurlionio pastabas.
Muziškai Kęstutis atspindi pereinamąjį M. K. Čiurlionio kūrybos etapą. Chronologiškai tarp dviejų simfoninių poemų įterpta uvertiūra žymi svarbų žingsnį kompozitoriaus brandaus stiliaus link. Joje jau atsiskleidžia polifoninio mąstymo ir tembrinės vaizduotės elementai, kurie vėliau suklestės jo kūriniuose fortepijonui. Simbolinis pavadinimas nurodo Lietuvos didįjį kunigaikštį Kęstutį – istorinę asmenybę, atstovaujančią valstybingumui ir pasipriešinimui. Šia prasme uvertiūrą galima interpretuoti kaip ankstyvą bandymą atspindėti nacionalinį identitetą muzikoje.
Koncertas baigiamas Francis Poulenco (1899–1963) Gloria, vieno žymiausių XX amžiaus prancūzų kompozitorių, kūriniu. Jo muzikai būdingas savitas dualumas: lengvumas, ironija ir teatrališkas žaismingumas persipina su giliu religiniu jautrumu ir introspekcija. Pats Poulencas savo meninę prigimtį apibūdino kaip „vienuolio ir gatvės berniuko“ derinį – kontrastas, ryškiai matomas visame jo kūryboje.
Ankstyviesiems jo kūriniams būdingas elegancija, lengvumas ir sąmoningas paprastumas, dažnai kontrastuojantis su vėlyvojo romantizmo patosu. Tačiau asmeninė krizė ir atsivertimas į religiją 1936 m. iš esmės pakeitė jo kūrybinę kryptį, sakralinę muziką paversdama pagrindine jo kūrybos dalimi. Gloria yra vienas reikšmingiausių šio laikotarpio kūrinių. Remiantis katalikišku liturginiu tekstu ir suskirstytas į šešias dalis, jis interpretuojamas labai individualiai – derinant iškilmingumą su netikėtu lengvumu ir kartais net žaismingomis, kasdieniškomis intonacijomis. Jis tarnauja kaip atsvara ankstesniems jo dramatiškiems kūriniams (Stabat Mater, Dialogues des Carmélites, La Voix humaine), kuriuose dominuoja kančios ir egzistencinio skausmo temos.
Pirmasis koncertų diptiko „Vilnius–Paryžius“ koncertas, skirtas chorinei muzikai, vyks 2025 m. balandžio 24 d. 19:00 val. Koncertų ciklą organizuoja Vilniaus universiteto Kultūros centras.
Apie atlikėjus
Sorbonos universiteto choras ir orkestras (COSU) yra erdvė, kurioje susitinka akademinės studijos, meninė kūryba ir tarptautinė muzikinė patirtis. Ansamblis suburia daugiau nei šimtą įvairių sričių studentų, daugelis specializuojasi muzikos ir muzikologijos srityse, taip skatinant dialogą tarp teorijos ir atlikimo. Kartu su klasikiniu repertuaru COSU ypatingą dėmesį skiria retai atliekamiems kūriniams ir pasaulinėms premjeroms. Ansamblis koncertuoja prestižinėse vietose, tokiose kaip Paryžiaus filharmonija, Salle Gaveau ir Théâtre des Champs-Élysées, taip pat tarptautiniu mastu, atstovaudamas universiteto misijai mene, švietime ir kultūroje.
Orkestrui vadovauja Nicolas Agullo, tarptautiniu mastu pripažintas dirigentas, žinomas dėl savo patirties Europos ir Lotynų Amerikos repertuare. Chorui vadovauja Frédéric Pineau, patyręs dirigentas ir pedagogas, dirbantis su muzika nuo ankstyvųjų laikotarpių iki šiuolaikinės ir kino muzikos. Abu vadovai aktyviai dalyvauja puoselėjant muzikinį meną ir žinias. COSU taip pat organizuoja atviras repeticijas, kūrybines dirbtuves ir įtraukiančius koncertus, stiprindamas savo ryšį su įvairia auditorija.
Sopranas Salomėja Petronytė yra viena ryškiausių šiuolaikinės muzikos scenos atstovių Lietuvoje. Jos meninę veiklą skatina autentiškumo paieška, apmąstymai apie meninį identitetą ir prasmingas santykis su atliekama muzika. Jos talentas ir muzikinis jautrumas lėmė dažnus kvietimus pristatyti naujus kūrinius, dalyvauti šiuolaikinės muzikos projektuose ir bendradarbiauti su kompozitoriais Lietuvoje ir užsienyje.
Vilniaus universiteto kamerinis orkestras yra vienas pagrindinių universiteto muzikinių ansamblių, aktyviai prisidedantis prie akademinės bendruomenės kultūrinio gyvenimo. Įkurtas 1979 m. kaip nedidelis studentų ansamblis, jis išaugo į brandų kamerinį orkestrą. Per daugiau nei keturis dešimtmečius jis nuosekliai vykdė savo misiją – puoselėti kamerinės muzikos tradicijas ir kurti ryšį tarp universiteto ir platesnės visuomenės. Nors jo repertuaro centre yra baroko ir klasikiniai kūriniai, orkestras nuolat plečia savo stilistinį diapazoną, pristatydamas romantines ir šiuolaikines programas.
Nuo 2023 m. jo meno vadovas ir dirigentas yra Modestas Jankūnas – dirigentas ir pedagogas, aktyviai dalyvaujantis Lietuvos akademinės muzikos srityje. Jo pedagoginė veikla apima dėstymą muzikos mokyklose ir paskaitas Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijoje. Jis taip pat aktyviai dalyvauja choriniame dirigavime, vadovauja VDU Švietimo akademijos chorui „Muzika“. M. Jankūnas inicijuoja programas ir projektus, skatinančius bendruomenės įsitraukimą ir plečiančius klasikinės muzikos pasiekiamumą akademinėje aplinkoje.
VU choras „Gaudeamus“ yra vienas seniausių, didžiausių ir labiausiai pripažintų studentų chorų Lietuvoje, suburiantis įvairių specialybių studentus. Per daugiau nei aštuoniasdešimt metų jis tapo neatsiejama VU kultūrinio gyvenimo dalimi ir reikšmingu fenomenu šalies chorinėje kultūroje. Choras, kurį sudaro daugiau nei septyniasdešimt narių, reguliariai dalyvauja Lietuvos dainų šventėse, Baltijos šalių studentų chorų festivalyje „Gaudeamus“ ir daugybėje festivalių bei konkursų Lietuvoje ir užsienyje, pelnydamas daugybę apdovanojimų.
Choro meno vadovė Rasa Gelgotienė yra viena ryškiausių Lietuvos chorinės kultūros asmenybių – dirigentė, pedagogė ir ilgametė chorinės muzikos puoselėtoja. Jos veikla apima akademinį dirigavimą, pedagogiką ir aktyvią koncertinę bei organizacinę veiklą Lietuvoje ir tarptautiniu mastu. Ji yra Lietuvos chorų sąjungos prezidentė, prisideda prie Dainų šventės kūrybinių komandų, diriguoja Pasaulio lietuvių dainų šventėse ir Baltijos šalių studentų festivalyje „Gaudeamus“, kviečiama eksperte ir žiuri nare į tarptautinius konkursus. Už reikšmingą indėlį į chorinę muziką ir kultūros plėtrą 2023 m. ji apdovanota ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžiumi.
