Kauno miesto kamerinis teatras kviečia į premjerą: komedija „Pažadink savo vidinę deivę“ analizuoja dvasingumo paieškas.
Balandžio 26 ir 27 dienomis, taip pat gegužės 18 dieną Kauno miesto kameriniame teatre įvyks Gildas Aleksos režisuotos komedijos „Pažadink savo vidinę deivę“ premjera. Šis spektaklis žada pažvelgti į šiuolaikinio žmogaus būseną, ieškantį savęs ir prasmės gyvenime.
Spektaklyje pasakojama apie keturis personažus, jaučiančius, kad gyvena ne savo gyvenimus. Išsekinti nuolatinių bandymų realizuoti save ir įsprausti į nerealius „sveiko gyvenimo“ rėmus, jie atvyksta į dvasinio tobulėjimo stovyklą, kurioje patenka į absurdiškų įvykių sūkurį. Prieš pat premjerą su režisieriumi Gildu Aleksa kalbėjosi KMKT atstovas.
**Kūryboje dažnai naudojate žaismę, ironiją ir absurdiškumą. Ar tai būdas per juoką pakviesti žiūrovą susimąstyti?**
G. Aleksa teigia, kad humoro ir rimtų temų derinys jo spektakliuose yra dažnas reiškinys: „Nors iš pirmo žvilgsnio tai atrodo kaip kontrastas, prisiminus juokdario vaidmenį senovėje, viskas tampa aiškiau. Rimtos problemos mus supa nuolat. Gyvename laikais, kai nekompetentingi asmenys valdo didžiausias ekonomikas, vyksta karai, o mes, būdami Europos centre, vis dar neužtikriname elementarių žmogaus teisių visiems savo piliečiams.“
Režisierius įsitikinęs, kad humoras – tai pirmas žingsnis norint kalbėti apie sudėtingas temas. „Humoras yra socialinės evoliucijos įrankis. Tai, iš ko juokiamės, yra tai, ko norime atsikratyti. Todėl tai yra labai politiška priemonė. Ne kartą matėme politikus, bandančius juokauti ir susikompromituojančius. Juokas nėra tik juokas, tai – atsakomybė pripažinti, kas yra blogai“, – sako G. Aleksa.
Jis priduria, kad komikai dažnai pasisako žmogaus teisių, gyvūnų gerovės, aplinkosaugos ir politikos klausimais. Juokas yra mažai ištyrinėta sritis, todėl dažnai bandoma suprasti ją intuityviai. „Tuomet turime vyrus, kurie stengiasi atrodyti juokingi, bet jiems nepavyksta. Ironiška, kad apie juoką bandė mąstyti tokie filosofai kaip Sokratas, Aristotelis, Froidas, Bergsonas, bet vieno atsakymo nėra. Norint juokauti, reikia būti žmogumi, jausti, kas yra nesąmonė, ką skauda, ką reikia išjuokti, o ką – palaikyti“, – teigia režisierius.
**Spektaklio „Pažadink savo vidinę deivę“ pjesę parašė Kristina Marija Kulinič, su kuria dirbate ne pirmą kartą. Kuo jus žavi Kristinos kūryba?**
G. Aleksa atskleidžia, kad K. M. Kulinič jį žavi savo rašymo stiliumi: „Perskaičius pjesę, iškart aiškus scenos tempas ir ritmas. Ji moka rašyti puikius dialogus ir „išrašyti“ veikėjus, kurie keliais žodžiais išreiškia visišką pasimetimą. O jos humoras – tai kažkas ypatingo. „Pažadink savo vidinę deivę“ gimė iš mūsų bendro juokelio. Niekada nepamiršiu jausmo, kai pasakai juokelį, o atgal gauni pjesę.“
Režisierius prisimena, kad skaitydamas šią pjesę oro uoste kikeno balsu, o su aktoriais repetuojant – visi verkė iš juoko. „Dar vienas dalykas, kuris mane žavi – aktoriams labai sunku išmokti jos tekstą. Iš pažiūros tekstas atrodo labai organiškas, bet jei kas nors pamiršta bent vieną intarpą arba pakeičia žodžius savaip – visa scena sugriūva. Tai puiki priemonė mokyti profesinės atsakomybės“, – juokauja G. Aleksa.
**Susidaro įspūdis, kad spektaklio pasiruošimo procesas nuo pat pradžių buvo kupinas geros nuotaikos. Kaip pavyko suburti tokią darnią komandą?**
Pasak G. Aleksos, režisūra jam yra hobis, todėl jam svarbu, kad tiek kuriant dramą, tiek komediją, visiems būtų smagu dirbti kartu. „Į tai įeina ne tik humoras, bet ir tam tikra etika bei saugios aplinkos taisyklės. Mano komanda praktiškai nesikeičia. Aktorius renkuosi pagal nuotaiką, o ne pagal vaidmenų poreikį. Milda Naudžiūnaitė ir Roberta Sirgedaitė buvo būtinos, nes jos jau dirbo su Kristinos pjese ir mane supranta iš pusės žodžio. Gytį Ivanauską pasikviečiau, nes jau seniai nedirbome, o aš esu jo gerbėjas nuo paauglystės. O Adomą Jasiukėną pasirinkau, nes galvojau, kad jam labai tiktų pagrindinis vaidmuo“, – pasakoja režisierius.
**Gal galėtumėte plačiau papasakoti apie spektaklio idėją ir jo aktualumą?**
„Pažadink savo vidinę deivę“ nagrinėja absurdišką situaciją, kai egzistuoja greito dvasingumo stovyklų paklausa, o įmonės investuoja į darbuotojų „dvasingumą“, tikėdamosi padidinti jų produktyvumą. „Tai tiesiog iškreipta realybė. Žvelgiant į darbuotojus kaip į žmones su dvasiniais poreikiais, suteikiant jiems poilsio, taikant komandos formavimo metodus, mokant komunikuoti poreikius ir nepiktnaudžiaujant atsidavimu, bet kokios įmonės produktyvumas turėtų gerėti. Tačiau gyvename kontekste, kai žmonės grįžta iš atostogų Indijoje tapę guru, terapeutus keičia koučeriai, o plepūs žmonės sako „aš pats galiu būti psichologas“.
Režisierius teigia, kad tai sukuria „rinkos nišą“, kurioje atsiranda paklausa „dvasingumui“. „Tačiau nežinai, ką gausi. Komandą galima formuoti ir be „šeimandos“. Galima lankyti keramiką ar skirti laiko pokalbiams ir bendram hobiui, bet galima pataikyti ir ant tokių „gydūnų“, kurie iš vieno žvilgsnio diagnozuos problemas ir sudarys idiotišką komandos konsteliaciją“, – sako G. Aleksa.
**Ar lietuviškoje darbo kultūroje egzistuoja „toksiško pozityvumo“ kultas? Ar tai aktuali tema mūsų visuomenei?**
„Manau, kad ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje labiau paplitę „lengvo nušvitimo“ žmonės. Pastebiu, kad žmonėms nebereikia daug, kad atsivertų visos čakros. Tai tendencija, kai įkvėpimas aplanko retai, kartais užtenka vieno gražaus sakinio ar spektaklio apie mirtį ar meilę. Ir tas nušvitimas yra tikras. Galima pastebėti, kad įkvėpimas yra tarsi raumuo – jei jį nuolat lavini, įprasti dalykai nebestebina. Tuomet reikia atrasti naują kūrėją, o jų pasaulyje yra tiek daug. Tačiau žmonėms, kurių kasdienybė nesusijusi su panašiais procesais, užtenka vienos mažos „injekcijos“.
G. Aleksa mano, kad dvasiniai procesai tapo konkurencijos įrankiu, o praraja tarp „specialistų“ ir „paprastų mirtingųjų“ tik didėja. „Aš tokiu atveju kreipiuosi į specialistus, ką daro ir mūsų spektaklio veikėjai. Tik mūsų spektaklio specialistas – nepatikrintas, nekompetentingas ir neišsprendęs savo problemų, todėl kyla absurdiškos situacijos“, – teigia režisierius.
**Ką daryti, kad rūpinimasis emocine sveikata netaptų dar vienu greito vartojimo produktu?**
„Mokėti juoktis. Ne iš savęs, o iš savo ydų. Ne iš kitų, o iš to, ką jie gali savyje pakeisti. Jei ugdysime juoką, kuris gerina tiek fizinę, tiek emocinę sveikatą, galėsime važiuoti ne vidinę deivę žadinti, o jodinėti žirgais ar groti dūdele ir prisijuokti tiek, kad grįžti į darbą norėsis labiau nei įprastai“, – reziumuoja G. Aleksa.
Spektaklio premjera Kaune įvyks balandžio 26, 27 ir gegužės 18 dienomis Kauno miesto kameriniame teatre, o Vilniuje – gegužės 20 dieną Menų spaustuvėje.
