Kauno sporto halė: nutylėta legenda, laukianti prisiminimo
Nors sovietmečiu jos istorija buvo sąmoningai nutylima, Kauno sporto halė tebėra gyva legenda, o jos reikšmė Lietuvos sportui – neįkainojama. Šiandien, praėjus nemažai laiko, verta prisiminti ir iš naujo įvertinti šią ikonišką vietą.
1939 metų gegužės 21 dieną Kaunas tapo Europos krepšinio epicentru. Laikinojoje sostinėje duris atvėrė tuo metu didžiausia sporto salė visame žemyne – Kauno sporto halė. Netrukus pasklido dar viena džiugi žinia: Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė, namuose vykusiame Europos čempionate, antrą kartą iškovojo aukso medalius, pakartodama triumfą, pasiektą 1937 metais Rygoje. Tačiau prasidėjusi sovietinė okupacija ilgam įtraukė šiuos įvykius į užmarštį, priversdama pamiršti tarpukario Lietuvos sporto pasiekimus.
Net ir vėliau, kai Kauno „Žalgiris“ tris kartus tapo Sovietų Sąjungos čempionu, Halės istorija nebuvo plačiai nušviečiama. Baimė priminti nepriklausomos Lietuvos laikus slėgė visuomenę. 1989 metais, minint Halės 50-metį, išleista knyga „Halė, kurioje žaidė Lubinas ir Sabonis“ nepasiekė knygynų lentynų – ją buvo galima įsigyti tik Halės kasoje. Valdžia baiminosi, kad knyga bus palaikyta buržuazinio gyvenimo propaganda. Nors Sąjūdžio mitinguose jau skambėjo drąsūs žodžiai apie ateities Lietuvą, Halė, kaip iškalbinga praeities liudininkė, vis dar buvo ignoruojama.
Pirmasis reikšmingas žingsnis įamžinant Halės istoriją žengtas tik 1999 metais, minint jos 60-metį. S. Dariaus ir S. Girėno sporto centras surengė iškilmingą ceremoniją, kurios metu buvo atidengtas granitinė atminimo lenta. Joje įrašyti žodžiai priminė, kad būtent čia 1939 metais vyko Europos krepšinio čempionatas, kuriame triumfavo Lietuvos rinktinė, o salės projektuotojas buvo inžinierius A. Rozenbliumas. Paminklą atidengė 1939 metų čempionų artimieji – Mykolo Ruzgio žmona ir Leono Baltrūno sūnus.
Tačiau šis pagarbos ženklas prie Halės išstovėjo neilgai. Prasidėjus rekonstrukcijai, jis buvo nuimtas. Po trejų metų, 2022-aisiais, po rekonstrukcijos Halė vėl atvėrė duris, tačiau atidarymo metu paminklinio akmens su istoriniu įrašu niekas nepasigedo.
Ar šiandieniniai miesto valdytojai pamiršo, kam ir kodėl buvo pastatyta Kauno sporto halė? Niekas neprabilo apie dingusį akmenėlį nei 2024-ųjų pavasarį, kai Halė minėjo 85-ąjį gimtadienį, nei rudenį, kai joje vyko „Žalgirio“ 80-mečio šventė. Ar mes paliksime ateities kartoms žinią apie Halės svarbą Kaunui ir Lietuvos krepšiniui? Juk be šios legendinės salės galbūt neturėtume nei pasaulinio lygio krepšininkų, nei Eurolygoje žaidžiančio „Žalgirio“.
Šlovės alėjoje, vedančioje nuo S. Dariaus ir S. Girėno paminklo iki Sporto halės, įrengtos garbės lentos, kuriose įamžinti ir 1939 metų Europos čempionų vardai. Tačiau atskiros plokštės, skirtos pačiai Halei, nėra. Taip pat nėra ir paminklinio akmens su įrašu. Tuo tarpu prie kito įėjimo į Halę, ant apipuvusių lentgalių, stūkso kuklus akmenėlis, primenantis, kad šioje vietoje sportavo ir veikė Steponas Darius. Ar nebūtų teisingiau pagerbti didįjį lakūną, atvežusį krepšinį į Lietuvą, jam skiriant atminimo ženklą Vaižganto gatvėje, kur 1922 metais įvyko pirmosios moterų krepšinio rungtynės Lietuvoje? Deja, ten nėra net mažos lentelės.
Televizijos žurnalistai ne kartą atkreipė dėmesį į mūsų abejingumą istorijai ir jos kūrėjams. Kodėl Kaunas vis dar laiko įslaptinta Sporto halės biografiją, tarsi gyventume sovietmečiu? Ši krepšinio šventovė privalo tapti svarbiu turistų traukos centru!
